Žalčio apraizgyta (Mėtos istorija)

Tamsoje skendinčio kambario tylą draskė sunkus švokštimas. Kiekvienas lovoje gulinčios mergaitės įkvėpimas reikalavo pastangų – kūnas tarsi atsisakė priimti deguonį. Staiga Mėta atsisėdo ir apgraibomis ėmė ieškoti šviesos jungiklio. Įsižiebęs šviestuvas privertė mergaitę susiraukti, tačiau, ieškodamos pagalbos, jos akys šaudė po kambarį.

Sunkiai kvėpuodama mergaitė išsirito iš patalų, o tada nuo lentynos pagriebė žalsvą inhaliatorių. Kiek įmanydama giliau įkvėpė ir spustelėjo flakonėlį, tačiau palengvėjimą suteikiantis garsas nepasigirdo. Mėta dar keletą kartų intensyviai paspaudė inhaliatorių, galiausiai su siaubu suvokė – pasibaigė vaistai.

Baimė tik dar smarkiau sugniaužė gerklę.

Astmos priepuolis užklupo pačiu blogiausiu metu.

Ji neturėjo vaistų.

– Mama…

Kambariu nusklendęs tylus balsas išsisklaidė nepasiekęs durų, todėl Mėta išpuolė koridoriun ir genama baimės įvirto į tėvų miegamąjį.

– Kas vyksta? – pasigirdo apsimiegojęs mamos balsas, tačiau užteko akimirkos, kad, išgirdusi sunkų Mėtos švokštimą, ji viską suprastų. – Brangioji, kur tavo inhaliatorius?

– Tuš… tuščias, – iškvėpė mergaitė ir pravirko.

Ji bijojo to, kas laukė. Rytas atrodė tolimas lyg horizontas, o krūtinę spaudė it prislėgus toną sveriančia uola. Ar dabar jie važiuos į ligoninę? Ar jai dės ant veido deguonies kaukę, kaip kad teko matyti filmuose?

Mėta virpėjo iš išgąsčio, vis traukė į plaučius orą, tačiau, kuo labiau stengėsi, tuo sunkiau darėsi.

– Atsisėsk, – galiausiai išgirdo įtampos kupiną mamos balsą.

Ši jau buvo užsivilkusi chalatą, o tėtis šviesos greičiu įšoko į drabužius ir nuo stalelio pagriebė piniginę bei automobilio raktelius. Mėta klausiamai žvilgtelėjo į mamą, kuri ramindama šiltu delnu ėmė trinti mergaitės nugarą.

– Tėtis nuvažiuos iki vaistinės ir parveš inhaliatorių. Viskas bus gerai.

– Nak… tį?

– Prie ligoninės yra visą parą dirbanti vaistinė, tai ilgai netruks, – neva džiugiai paaiškino mama ir pakštelėjo dukrai į plaukus. – Nurimk. Giliai kvėpuok. Tėtis grįš, ir vėl viskas bus gerai, pamatysi.

Akimirką Mėta net sudvejojo, ar mama ramina ją, ar save. Jos apsimestinai pakilus balsas slėpė išgąstį ir nerimą, o tai mergaitės visai nepadrąsino. Vis dėlto mamos delnai ant nugaros padėjo nuvyti stingdančią baimę – kvėpuoti pasidarė šiek tiek lengviau.

Bronchinė astma Mėtą kankino jau ne vienerius metus, tačiau pastaruoju metu priepuoliai darėsi vis dažnesni ir stipresni. Įprastai inhaliatorius iškart padėdavo. Be to, mergaitė visuomet pranešdavo tėvams, kai vaistai baigdavosi. Kaip ji taip apsižioplino? Kodėl nesuprato, kad inhaliatorius jau tuščias?

– Atleisk, Mėta, – skausmingai sušnabždėjo mama.

– Už ką?

– Turėjau patikrinti, – mamos veidą iškreipė kaltė. – Visuomet turiu patikrinti. Atleisk, brangioji.

Mergaitė stipriai prigludo prie mamos ir papurtė galvą. Kad ir kaip sunku buvo kvėpuoti, dar sunkiau buvo girdėti mamą kaltinant save. Jei ne priepuolis, Mėta būtų puolusi paneigti mamos žodžių, tačiau dabar tiesiog sėdėjo laikydama jos ranką.

Sunkus švokštimas žymėjo minutes iki tėčio grįžimo. Kai automobilio žibinai nušvietė kiemą, mama staiga pašoko ant kojų ir nudūmė prie durų. Mėta nė nespėjo susivokti, kai mama, rankoje laikydama vaistus, jau grįžo tekina.

Pirmas įpurškimas prilygo pažadui, kad viskas bus gerai.

Antras įpurškimas tą pažadą ištesėjo.

Mėta lengviau atsikvėpė ir pažvelgė į nerimo sklidinas tėvų akis. Jai nepatiko, kad vis dažniau išvysdavo tą žvilgsnį.

– Tai bent naktelė, – paslėpusi rūpestį, šyptelėjo mama, – reikėtų dar bent kiek numigti.

– Dar turime kelias valandas, – linktelėjo tėtis, į vaistinėlę dėdamas atsarginį inhaliatorių.

Tėvai palydėjo Mėtą į kambarį, apkamšė, pabučiavo ir uždarė duris.

Likusi tyliame kambaryje, jau tolygiai kvėpuodama, mergaitė pasisuko ant šono. Jos žvilgsnis nukrypo į naktine užuolaida pridengtą langą.

Už jo pasirodė šešėlis, tartum sulinkusios žmogystos, besiremiančios lazda.

Mėtos širdis iš baimės nusirito į kulnus. Ji stipriai užsimerkė, bet, galiausiai sukaupusi visą drąsą, pramerkė vieną akį. Už užuolaidos siūbavo tik priešais namą stovinčios senosios kriaušės šakų šešėliai.

Viskas per tą priepuolį, – mintyse nuramino save mergaitė ir, nusisukusi nuo lango, užmerkė akis.

***

Rytas išaušo greičiau, nei Mėta tikėjosi. Rodos, ką tik užmerkė akis, o mama jau žadino ir ragino ruoštis į mokyklą.

– Kaip jautiesi? – įdėmiai nužvelgęs mergaitę, prie pusryčių stalo paklausė tėtis. – Ar sunku kvėpuoti?

Mėta energingai papurtė galvą.

– Ne, viskas gerai.

– Ar šiandien bus kūno kultūros pamoka? – priešais padėjusi dubenėlį košės, paklausė mama.

– Aha, – linktelėjo mergaitė, ant viršaus pabėrusi šilauogių. – O ką?

Mama skubiai dirstelėjo į tėtį, tada Mėtai pastūmė lapelį, kuriame dailia rašysena buvo išraitytas prašymas atleisti mergaitę nuo pamokos.

– Šiandien pailsėk ir neik sportuoti.

Mėta susiraukė. Ir taip kūno kultūros pamokose gaudavo dvigubai mažesnį krūvį nei bendraklasiai. Ji visiškai nenorėjo dar labiau išsiskirti.

– Tik šiandien, gerai? – padrąsinamai mirktelėjo tėtis. – Norime įsitikinti, kad neužklups toks stiprus priepuolis kaip vakar.

Mėta atsidususi linktelėjo. Suprato, kad mama ir tėtis linki tik gero. Vis dėlto pasijautė it porcelianinė lėlė.

Trapi ir dūžtanti nuo menkiausio sukrėtimo.

***

Mokytoja perskaitė mamos rašytą raštelį ir nieko neklausinėdama linktelėjo. Kol bendraklasiai ruošėsi pamokai, ant suolelio atsisėdusi Mėta išsitraukė knygą. Tačiau netrukus virš puslapio pakibo šešėlis, ir mergaitė kilstelėjo galvą. Priešais ją stovėjo besišypsanti Ainė, geriausia Mėtos draugė.

– Ko sėdi? – kilstelėjo antakį bičiulė. – Sportuosi be sportbačių?

– Nesportuosiu, – sumurmėjo Mėta.

– Kodėl?

– Mama parašė raštelį.

– Sergi?

Mergaitė atsiduso ir užvertė knygą.

– Nesergu, bet tėvai sakė praleisti kūno kultūros pamoką, nes naktį turėjau priepuolį, o vaistai buvo pasibaigę. Tėtis išvažiavo į vaistinę. Buvo… baisoka.

Aiktelėjusi Ainė prisėdo šalia.

– Ar buvo labai blogai?

Mergaitė linktelėjo.

– Dar niekada nebuvo taip smarkiai, – prisipažino. – Mama su tėčiu išsigando, nors stengėsi tai nuslėpti. Dabar elgiasi su manimi pernelyg rūpestingai. Tėtis pasiūlė parvežti po pamokų, mama įdėjo atsarginį inhaliatorių. Pamatysi, dabar jų bus prikaišioti visi namai, automobilis ir mano kuprinės.

– Tavo priepuoliai dažnėja, – pastebėjo Ainė. Akivaizdu: jai rūpėjo. Todėl ji ir buvo geriausia Mėtos draugė.

Mėta liūdnai pažvelgė pro langą. Medžiai ir krūmai stovėjo sustingę, užgulti puraus sniego sluoksnio. Žiemą jos astma pasireikšdavo stipriau nei įprastai. Šaltas oras ir atšiaurus vėjas tik paskatindavo priepuolius. O ši žiema buvo itin žvarbi ir ilga. Dažniausiai tik sausį iškrisdavęs sniegas šiais metais pasirodė jau lapkričio pabaigoje. Dar daugiau. Neatrodė, kad greitu metu nutirps.

Pasaulis tartum sustingo įkalintas šalčio paveiksle.

– Kai atšils, bus geriau, – Mėta patikino draugę kaip tik tuo metu, kai nuaidėjo į pamoką kviečiantis skambutis. – Na, keliauk. Būsiu tavo palaikymo komanda.

– Aha, tuoj. Klausyk, pirmadienį eisi į žygį?

Vadinamasis žygis iš tiesų nebuvo tikras žygis. Tiesiog visa klasė ruošėsi eiti nuo mokyklos iki molo ir atgal. Mokytoja paskaičiavo, kad jie sukartų apie devynis kilometrus ir užtruktų nei daug, nei mažai – kelias valandas. Mėta nekantriai laukė pirmadienio, tačiau po šios nakties nusigando, jog tėvai gali jos neišleisti.

– Aišku, – nusišypsojo mergaitė, nors širdį virpino nerimas. – Eik.

– Parodysiu, kaip reikia žaisti! – nusijuokė Ainė ir nubėgo prie kitų vaikų.

Kurį laiką mergaitė stebėjo, kaip bendraklasiai žaidžia krepšinį. Ji slapta pavydėjo lakstyti galintiems vaikams, tačiau po pirmųjų pasistumdymų persigalvojo – krepšinis tikrai neatrodė pats švelniausias žaidimas.

Pamažu Mėtos mintys grįžo prie žiemos. Ji prisiminė ankstyvą rytą kieme mačiusi keistą šliūžę ant šviežio sniego paklotės. Kai paklausė tėčio, kas galėjo ją palikti, šis gūžtelėjo pečiais.

– Gal paukščiai, gal koks smulkus žvėrelis, – sumurmėjo ir ėmėsi grandyti ledą nuo automobilio stiklų.

Kad ir kiek mergaitė tyrinėjo keistą pėdsaką, jis nė iš tolo nepriminė paukščio ar žvėries palikto ženklo. Staiga ją užklupo prisiminimas apie, ko gero, pramanytą susigūžusios būtybės su lazda šešėlį už lango. Tik jis su keista šliūže neturėjo nieko bendro, juk taip?

Sėdėdama ant suoliuko mokyklos sporto salėje, Mėta ėmė svarstyti, ar senoji kriaušė iš tikrųjų galėjo sukurti tokį tikrovišką šešėlį. O gal… Gal už lango išties kažkas stovėjo?

– Atsargiai! – staiga riktelėjo bendraklasis. Laimei, mergaitė pasilenkė kaip tik tą akimirką, kai pro ausį prazvimbė kamuolys. Su savimi jis nusinešė padrikas Mėtos mintis.

***

Po pamokų Ainė ir Mėta, iki pat nosies užsitraukusios striukes, iškurnėjo iš mokyklos. Vos tik žengė žingsnį per slenkstį, Mėta iš netikėtumo žioptelėjo. Jai į pilvą dusliai dunkstelėjo gniūžtė.

– O ne, negi vėl? – suaimanavo Ainė, apsidairė ir skubiai čiupo draugę už rankos. – Į priedangą!

Mergaitės cypdamos pasileido už kampo – visai nenorėjo tapti pagrindiniais sniego mūšio taikiniais. Visas mokyklos kiemas aidėjo nuo šūksnių, aplinkui skraidė sniegas, o tikrieji nenaudėliai, laukdami naujų aukų, tykojo prie durų.

Nejučia mergaitės įsitraukė į žaidimą. Mėta su Aine gamino gniūžtes, mėtė, kur papuola, sykiu saugojosi žiemiškų kulkų. Kai tik pataikydavo, pergalingai šūktelėdavo. Mėtos skruostai įraudo, veide švietė šypsena. Net ir šlapia nuo sniego jautėsi laiminga, neatskirta nuo būrio.

Tačiau jos kvėpavimas apsunko.

Ėmė spausti krūtinę.

Mergaitė išmetė delne gniaužtą gniūžtę ir žengtelėjo atatupsta. Ainė pažvelgė į kvapą gaudančią draugę. Ji akimirksniu susivokė, kad Mėtai trūksta oro. Iš šono dar atskriejo klastinga sniego gniūžtė ir bumbtelėjo prie kojų.

– Viskas, užtenka! – piktai riktelėjo Ainė, o tada susirūpinusi ėmė stebėti, kaip virš kuprinės palinkusi draugė graibalioja inhaliatorių.

– Nepergyvenk, aš tuoj, – kone atsainiai tarė Mėta ir numojo ranka, bet staiga į nugarą tėškėsi dar vienas sniego gniužulas.

– Kas jums neaišku?! – pasiutusi Ainė lyg kulka nuskuodė prie išsiviepusio berniuko. – Nematai, kad jai bloga? Sakiau, užtenka!

Bernioko akys išsiplėtė, jis tik gūžtelėjo pečiais.

– Nurimk, nežinojau.

Sniego mūšis baigėsi. Dabar visi sužiuro į iš gėdos degančią Mėtą. Ji susipurškė vaistus, skubiai užtraukė kuprinę. Galiausiai nunarinusi galvą išlėkė iš mokyklos kiemo. Po minutės ją pasivijo Ainė.

– Ei, ar jau geriau?

– Mhm, – nesižvalgydama numykė Mėta.

– Ko pikta? – neatlyžo draugė.

Staiga mergaitė sustojo it įbesta.

– Nes per tave dabar visi galvoja, kad esu mirtina ligonė!

Ainė žioptelėjo.

– Bet… Aš tik norėjau, kad ramiai susipurkštum vaistus.

Draugės akys spinduliavo nuoširdumą ir rūpestį. Mėta iškart pasigailėjo savo žodžių. Delnais užsidengusi veidą, mergaitė papurtė galvą.

– Žinau. Atsiprašau. Aš tik… Nenoriu būti kitokia. Nenoriu, kad visi galvotų, kad prie manęs negalima net prisiliesti. Užtenka ir to, kad tėvai elgiasi kaip su trapiu kiaušinio lukštu. Noriu būti normali.

Ainė prunkštelėjo, ir mergaitė žvilgtelėjo į draugę.

– Tu ir esi normali. Esi normaliausias žmogus, kokį tik pažįstu.

Mėta nusišypsojo. Kartais ji iš tiesų sutirštindavo spalvas.

***

Pasiekusi namų kiemą, Mėta kišenėje žvejojo raktus. Staiga jos žvilgsnis užkliuvo už juodo judančio daikto. Mergaitė žioptelėjo supratusi, kad tai – gyvatė. Ji rangėsi per sniegą lyg juoda S raidė baltame lape, kol prišliaužė prie senosios kriaušės ir šmurkštelėjo tarp jos šaknų.

Tik kai tamsoje dingo uodegos galiukas, Mėta atitoko. Kaip čia taip? Ar ji nuodinga? Ar gyvatės žiemą neturėtų miegoti? Ar seniai ji gyvena po kriauše?

Mergaitė nedrįso eiti prie medžio, tačiau galvoje sukosi daugybė klausimų. Vos tik atsidūrė namuose, nusispyrė batus ir nuliuoksėjo prie knygų lentynos. Žinojo, kad kažkur tikrai yra enciklopedija.

– Labas, ko ieškai? – pro duris kyštelėjo galvą mama. – Net nepasisveikinai. Ar kas nors dega?

– Man reikia enciklopedijos, – naršydama akimis per knygų nugarėles, sumurmėjo Mėta. – Tikrai kažkur buvo.

Mama paėmė storą žinyną nuo lentynos viršaus ir padavė dukrai.

– Štai. Ko ieškosi?

– Gyvačių, – bėgdama per turinį, atsakė mergaitė. – Gal ką nors apie jas žinai? Ar žiemą jų galima sutikti?

Mama nustebusi kilstelėjo antakius.

– O kam tau prireikė tų gyvačių? Kiek žinau, Lietuvoje gyvena žalčiai ir angys. Žalčiai nenuodingi. Atsimenu, tavo močiutė pasakojo, kad mano dėdė, būdamas mažas, augino namuose žaltį ir lakino jį pienu…

– Augino kaip naminį gyvūnėlį? – nusistebėjo Mėta ir pašiurpo pagalvojusi, kad kažkam gali būti malonu prisiliesti prie tokio keisto gyvio.

– Kažkas panašaus, – linktelėjo mama, o tada susimąstė. – Kiek pamenu, tavo prosenelė leido jį auginti tik todėl, kad mano dėdė buvo silpnos sveikatos, ir ji norėjo jį pradžiuginti. Tačiau vieną dieną mano dėdė sutvirtėjo, ligos pasitraukė, o žaltys… Nežinau, kas su juo nutiko. Tavo močiutė sakė, kad jis ėmė ir iššliaužė savais keliais.

– Geriau prosenelė tavo dėdei būtų nupirkusi šuniuką, – garsiai pasvarstė mergaitė ir atsivertė skyrių apie gyvates.

– Tai gal pasakysi, kodėl staiga susidomėjai gyvatėmis?

– Ai, nieko, čia biologijos pamokai, – gūžtelėjo pečiais mergaitė.

Pirmiausia ji norėjo sužinoti daugiau apie matytą gyvį, o tik vėliau papasakoti tėvams, kad aptiko jį kieme. Kas žino, gal jie taip išsigąstų, jog išverstų senąją kriaušę su visomis šaknimis.

Netrukus Mėta išsiaiškino, kad kieme matė ne nuodingąją angį, o žaltį – šis turėjo geltonas žymes ant galvos. Tai šiek tiek nuramino. Dar mergaitė perskaitė, kad žalčiai ėda mažus paukštelius ir gyvūnėlius. Apie pieną nė užsiminta nebuvo. Be to, jos įtarimai pasitvirtino – kieme matytas gyvis tikrai turėjo miegoti žiemos miegu!

Tai kodėl šliaužiojo jos kieme?

O gal Mėta jį dar sutiks?

***

Naktį mergaitę pabudino ne astmos priepuolis, o nemalonus jausmas – lyg ji būtų stebima. Atrodė, kambaryje ji ne viena. Tačiau Mėtos miegamasis skendėjo tyloje, kurią virpino tik lauke šuorais prašvilpiantis vėjas.

Ar lauke siaučia pūga? Susidomėjusi mergaitė pasuko galvą į langą ir sustingo. Už užuolaidų vėl išvydo keistos žmogystos šešėlį.

Širdis sutvaksėjo trigubai greičiau.

Gerklė akimirksniu išdžiūvo.

Nors buvo baugu net krustelėti, Mėta iš lėto ant galvos užsimetė antklodę. Net žinodama, kad iš lauko keistas šešėlis jos stebėti negali, tvirčiau jautėsi ir pati jo nematydama. Pamažu mintys nurimo, įsitempęs kūnas šiek tiek atsipalaidavo. Po antklode iš tiesų buvo saugiau. Po ja net šiek tiek atsitraukė baimė, tad mergaitė ėmė laužyti galvą, kas čia vyksta.

Negi jai vėl pasivaideno? Bet… antrą naktį iš eilės? Ten privalėjo kažkas stypsoti!

O gal…

Gal senosios kriaušės šakos kiekvieną naktį susisuka į susikūprinusios žmogystos su ilga lazda šešėlį?

Mėta giliai įkvėpė. Negalėjo praleisti likusios nakties pasislėpusi po antklode. Be to, ir oro ėmė trūkti. Šiek tiek kilstelėjusi medžiagos kraštelį, mergaitė dirstelėjo į langą.

Nieko.

Šešėlis vėl dingo. Išgąsdino ir tiesiog prapuolė! Ar dabar taip bus kasnakt?

Pyktelėjusi mergaitė išsiropštė iš lovos, prisispaudusi prie sienos lėtai prisliūkino arčiau užuolaidos krašto ir spurdančia širdimi žvilgtelėjo pro langą. Žinoma, už jo buvo tuščia. Tamsą sklaidė mėnulio pilnatis, šviesa atsispindėjo sniege, todėl Mėta iškart suprato, kad po kiemą niekas nevaikščiojo. Nebuvo nė vieno pėdsako, bet… Geriau įsižiūrėjusi, mergaitė išvydo jau matytą šliūžę.

***

Niekas nesiginčijo su tuo, kad šeštadienis – geriausia savaitės diena. Tai diena, kai laikas neturi prasmės, kai gali švaistyti jo likučius ir niekur neskubėti. Tiesiog drybsoti. Skaityti knygą. Valgyti pusryčius trimis valandomis vėliau nei įprastai. Iki pat kitos dienos nesukti galvos dėl namų darbų.

Kaip įmanoma nemylėti šeštadienių?

Įsitaisiusi patogiame krėsle, Mėta mėgavosi skaitydama fantastinę knygą. Ji įsivaizdavo, kaip pati skraido su drakonais, gina pasaulį nuo tamsiųjų jėgų. Bėga, kovoja, be vargo kopia į stačias uolas ar perplaukia plačiausius ežerus. Atsidususi mergaitė atsišliejo į pagalvę. Žinojo, kad neįveiktų nė trečdalio veikėjos patirtų išbandymų, nes tiesiog pritrūktų oro.

Tačiau mergaitei norėjosi leistis į nuotykius. Kad ir ne tokius didingus kaip drakono raitelės.

Staiga Mėta pašoko, nukulniavo prie lango ir pažvelgė į kiemą. Jame karaliavo atviruko verta žiema. Vėjas nurimo. Dideli snaigių gabalai lėtai leidosi ant purios baltos paklotės. Naktį regėtą šliūžę paslėpė sniegas. Lyg jos nė nebuvo.

Mergaitė akimirką pasvarstė, o po minutės prieškambaryje jau avėsi sniego batus.

– Palauk, palauk, kur susiruošei? – sudomintas krebždesio, koridoriuje išdygo tėtis.

– Į lauką, – lyg tarp kitko gūžtelėjo pečiais Mėta.

– Ir ką ten veiksi?

Mėta teatrališkai pavartė akis.

– O ką galima veikti kieme, kai tiek sniego? Aišku, kad statysiu sniego senį!

– Ar nesi per didelė statyti besmegenį?

Mergaitė suraukė nosį.

– Man tik vienuolika. Be to, neįmanoma būti per dideliam tokiam dalykui.

Tėtis skambiai nusijuokė, plačiu delnu pašiaušė dukros viršugalvį ir ant ausų užsismaukė kepurę.

– O tu kur? – nusistebėjo Mėta, kai tėtis suskubo autis batų.

– Su tavimi. Mūsų kieme turi stovėti pats gražiausias senis, o tu pastatysi kreivą šleivą. Todėl padėsiu.

Mergaitės širdis suvirpėjo iš džiaugsmo. Nors garsiai neišdrįsdavo pasakyti, jautė, kad su tėčiu praleidžia vis mažiau laiko. Jis daug dirbo, tačiau Mėta žinojo, tai – ne vienintelė priežastis. Prieš paūmėjant jos ligai, jie dažnai dūkdavo lauke, prisigalvodavo judrių žaidimų. Dabar tėtis atsargesnis. Saugodamas dukrą, atsisakė šėlionių, ėmė siūlyti žaisti stalo žaidimus. Tokios pramogos mergaitei ilgainiui ėmė kelti nuobodulį, ir ji vis dažniau pasinerdavo į knygų pasaulį.

Sniegas puikiai lipo, todėl Mėta su tėčiu ėmė ridenti baltus rutulius. Pirmas, kaip priklauso, išėjo didžiausias. Antrą su trečiu tėtis juokingai pūškuodamas šiaip ne taip užkėlė ir, atlikęs darbą, rankomis įsisprendė į šonus.

– Tiks? – vertindamas pakreipė galvą.

Mergaitė nužvelgė už ją gerokai aukštesnį sniego senį.

– Jei jis turės rankas, akis ir nosį – tiks.

Nupurtęs sniegą nuo nuplikusio krūmo, tėtis nulaužė dvi šakeles, Mėta batu pakapstė sniegą, ieškodama akims ir burnai tinkamų akmenukų, o mama, išvydusi juos lauke, pro langą įdavė morką.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Mėtos, galvoje turėdama šaltį ir mergaitės kvėpavimą.

– Kuo puikiausiai, – patikino ji ir nuskubėjo užbaigti šedevro.

Mėta su tėčiu kritiškai nužvelgė senį.

– Kažko trūksta, – suniurnėjo mergaitė.

– Aha.

Staiga tėtis nusismaukė kepurę, nusivyniojo šaliką ir rūpestingai aprengė sniego žmogelį.

– Jis tobulas, – su jauduliu sušnibždėjo Mėta, nuo nosies galiuko braukdama snaigės pūką.

Gal tai ir nebuvo didžiausias gyvenimo nuotykis, tačiau neabejotinai – geriausias šeštadienio nutikimas. Deja, jį nutraukė mamos balsas.

– Brangusis, tau skambina, – pranešė iškišusi galvą pro durų tarpą.

Tėtis mirktelėjo Mėtai.

– Buvo smagu. Sugalvok jam vardą, o mes susitiksime namuose. Nesušalk!

Štai taip paprastai išsisklaidė visa magija.

***

Mergaitė pirštu perbraukė iš akmenukų suraitytą šypseną, bet pačiai noro šypsotis neliko. Kaip kvaila, kad paprastas skambutis gali sugadinti visą šeštadienį! Juk šeštadienis – geriausia savaitės diena.

Mėta giliai įkvėpė ir susierzinusi užsimerkė. Iš plaučių sklindantis švokštimas išdavė, kad kvėpavimas sunkėja. Metas namo, – pagalvojo mergaitė. Ji tikėjosi, kad šiltas kambarys ir karšta arbata nuramins kvėpavimą, o tėvai net nesupras, jog kažkas ne taip.

Tačiau, vos žengusi į šoną, Mėta sustingo. Priešais ją, tik per žingsnį nuo batų, gulėjo galvą iškėlęs žaltys. Juodas, žvilgantis žaltys. Mergaitė nusigandusi aiktelėjo ir buvo beatšokanti, bet… negalėjo pajudėti. Mėta buvo sukaustyta nepaprasto, hipnotizuojančio jo žvilgsnio. Gyvatės akys – gilios ir skaidrios – žėrėjo šilto gintaro spalva. Rodos, jose slypėjo visa pasaulio išmintis ir paslaptys. Mėta pasijuto taip, tarsi žaltys matytų ne tik priešais stovinčią vienuolikmetę mergaitę, bet ir jos sielą bei mintis.

Gyvatė lėtai pajudėjo. Didžiam Mėtos siaubui – ne nuo jos, o atvirkščiai. Ilgas glotnus kūnas lyg tekantis vanduo apglėbė mergaitės pėdas. Nors ji troško bėgti klykdama, kūnas neklausė. Mėta stovėjo negalėdama pajudėti. Nepajėgdama išleisti nė garso. Tarsi suparalyžiuota. O žaltys neskubėdamas apsivijo mergaitės blauzdas. Kaišiodamas dvišakį liežuvį, kilo vis aukščiau, kol apsivijo liemenį.

Netrukus Mėta virpančiomis kojomis pajuto žalčio kvėpavimą prie pat savo ausies.

Jai stigo oro.

Svaigo galva.

Mergaitė stipriai užmerkė akis – tiek tegalėjo.

O tuomet…

***

– Mėta, aš čia ne tam, kad tave nuskriausčiau, o tam, kad padėčiau, – pasigirdo ramus aksominis balsas.

Mergaitės kūnas pamažu atsipalaidavo – ji vėl pajuto galinti jį kontroliuoti. Galiausiai pajudino pirštų galus ir atsimerkė. Aiktelėjo. Priešais jos akis krentančios snaigės kabojo ore tartum laikas būtų sustojęs. Žalčio nebuvo nei ant jos, nei šalia. Jis buvo dingęs iš akių. Tačiau baisiausia, kad gyvatė buvo ne vienintelis pradingęs dalykas.

Mėta stovėjo bekraščiame apsnigtame lauke.

Jos namas dingo. Prapuolė senoji kieme augusi kriaušė. Nebeliko net sniego senio.

Neliko nieko.

Mergaitė trūktelėjo į save oro, tačiau baimė taip sugniaužė gerklę, jog kilo rimtas pavojus uždusti.

Staiga atsėlino vėjas. Praūžęs pro mergaitės kojas, jis stipriu šuoru pakėlė sniegą, atidengdamas žiemos nuklotą, giliai įmigusią žemę. Tačiau po balta marška slėpėsi visai ne žemė.

Sau po kojomis Mėta išvydo ledą. Jo paviršius atrodė lyg krištolas – skaidrus ir šaltas. Staiga mergaitė nustėro: stiklinis paviršius slėpė tamsų, baimę keliantį vandenį. Ji stypsojo ant užšalusio ežero, tačiau neturėjo jokio supratimo, kokio storio yra ledas. Negana to – nežinia kaip atsidūrė toli nuo namų, o ją laikanti sustingusi danga galėjo bet kurią akimirką suaižėti.

Mergaitė galėjo nuskęsti.

Vien nuo to minties kūnas iš siaubo ėmė drebėti. Akyse susitvenkė ašaros. Gerklę suspaudė stiprūs baimės gniaužtai, o plaučiai atsisakė priimti deguonį. Mėta lėtai kyštelėjo ranką į striukės kišenę, bet žinojo – vaistus paliko namuose.

Nelemtas šeštadienis! Mėta nusprendė daugiau niekada neliaupsinti šios savaitės dienos.

Tačiau nebuvo kada purslotis. Ūmai mergaitė suprato – kiekvienas sunkiai valdomas įkvėpimas virsta įtrūkiu lede po jos kojomis. Ir tikrai! Dar vienas sunkus švokštimas nusileido kūnu žemyn ir trinktelėjo į ledo paviršių, sukurdamas ploną liniją, besitęsiančią tolyn, kiek tik akys aprėpia.

Kiek įtrūkių reikės, kol įlūš ledas?

– Kvėpuok, – staiga pasigirdo tas pats aksominis balsas, tačiau jo savininko Mėta nematė.

– Bandau, – švokšdama, su ašaromis akyse atsakė mergaitė. – Ne-neturiu vais-tų.

– Tau nereikia vaistų, – patikino raminantis balsas, tačiau Mėta nebuvo tuo tikra. Juk žinojo, kad po dviejų inhaliatoriaus įpurškimų kvėpuoti iškart taptų lengviau.

Dar vienas trūkčiojantis įkvėpimas. Dar vienas įtrūkis.

Panika buvo beaptemdanti mergaitės protą, bet įtaigus balsas prasiskverbė pro baimės apnuodytas mintis.

– Mėta, kvėpavimas nėra tik gyvybės palaikymas – tai ryšys su pasauliu. Neprarask savojo ryšio, – išgirdo mergaitė, tačiau nesuprato tų žodžių prasmės. – Kvėpuok giliai, stovėk ramiai, susitelk į savo kvėpavimą ir įveik baimę.

Mergaitė išsigandusi papurtė galvą.

– Negaliu…

– Tikiu tavimi. Esi stipresnė, nei manai.

Staiga Mėta suvokė, kad mįslingasis balsas sako tiesą. Jis, kad ir kas toks buvo, tikėjo ja. Jai beliko patikėti savimi.

Ledas aižėjo po kojomis, tad mergaitė nusprendė užsimerkti. Geriau nematyti to, kas laukia. Ji kiek įmanoma giliau įkvėpė. Garsus švokštimas suvirpino orą. Mėta ėmė sekti kiekvieną savo kvėptelėjimą. Giliai. Tolygiai. Negalvoti apie baimę. Lėčiau. Ritmingiau.

Netrukus Mėta suprato, kad krūtinę veržia vis mažiau, o švokštimas slopsta. Kvėpavimas dar nebuvo visiškai tolygus, bet kiekvienas sąmoningas įkvėpimas tolino ją nuo priepuolio.

Galiausiai mergaitė nusprendė atsimerkti. Ji vis dar stovėjo viduryje užšalusio ežero. Laimei, kiekvienas sklandus įkvėpimas panaikindavo po vieną įtrūkimą lede.

Galbūt pasiseks. Ledas neįlūš, ir jai pavyks pasiekti krantą.

Tačiau staiga galvoje vėl pasigirdo balsas:

– Puiku. O dabar – žemyn.

Mergaitei nespėjus susivokti, ledas po kojomis įlūžo, ir ji nugarmėjo.

***

Mergaitės protas jautėsi apgautas.

Užuot tėškusis į ledinį vandenį, Mėta pajuto, kad guli minkštai ir šiltai. Šiluma paglostė jos skruostus, pabučiavo nosį, o kažkas švelniai pakuteno ausį. Atplėšusi stipriai užmerktas akis, Mėta aiktelėjo.

Nieko panašaus į amžino įšalo sukaustytą ežerą. Mergaitė gulėjo aukštoje žolėje. Kad įsitikintų, jog nesapnuoja, Mėta delnu perbraukė per stiebelius, įkvėpė saldaus vasaros kvapo.

– Mėgsti vasarą? – išgirdusi aksominį balsą, mergaitė skubiai atsisėdo ir priešais išvydo susirangiusį žaltį.

Po nuotykio ežere visai jo nesibaimino. Juk tai jo balsas skambėjo galvoje, tiesa? Galų gale, žaltys padėjo suvaldyti priepuolį, vadinasi, nenuskriaus jos, ar ne?

– Vasarą viskas paprasčiau, – pripažino mergaitė, ir gyvatė kilstelėjo galvą. – Daugiau šilumos reiškia mažiau priepuolių. Be to, žiemą kiekvienas peršalimas dėl astmos tampa tikra kančia.

– Nes tu kovoji, – ištarė žaltys, tačiau Mėta nesupratusi susiraukė. – Bandai kovoti su liga vietoj to, kad susigyventum ir išmoktum ją valdyti.

Rankomis apglėbusi kelius, mergaitė nužvelgė žvilgančius gyvatės žvynus. Vis dar dvejojo, ar nesapnuoja.

– Kas tu? – galiausiai išdrįso paklausti, o žaltys pasisveikindamas nulenkė galvą.

– Aušlavis. Nors turiu ir daug kitų vardų, visuomet darau tą patį – ateinu padėti.

– Ar… atėjai padėti man?

Žaltys kyštelėjo dvišakį liežuvį ir vinguriuodamas prišliaužė arčiau mergaitės.

– Tik nukreipsiu tave teisingu keliu. Ar supratai, kaip suvaldyti priepuolius?

Mėta neužtikrintai linktelėjo.

– Giliai kvėpuoti, susitelkti į savo kvėpavimą, įveikti baimę, – pakartojo ant ledo girdėtus žodžius.

– Bet tai – ne viskas. Turi pajusti ryšį su savimi ir pasauliu.

Mergaitė gailiai atsiduso.

– Nežinau kaip…

– Užsimerk ir atsipalaiduok, – suskambo įtaigus balsas, ir žaltys užsirangė ant Mėtos sniego batų. – Pasitikėk manimi.

Mergaitė pakluso. Vos tik užsimerkė, pajuto kūnu sliuogiančią gyvatę. Jai prireikė visų valios pastangų, kad nenusipurtytų keisto gyvio. Kai ilgas žalčio kūnas apsivijo mergaitės krūtinę, galvoje pasigirdo nurodymai:

– Įsiklausyk į pasaulį aplink save. Išgirsk vėjo šnabždesį. Pajusk žolės augimą. Kvėpuok kartu su žeme.

Mėta atsipalaidavo ir įsiklausė. Nors iš pradžių tai darė ausimis, netrukus suvokė turinti klausytis širdimi. Ir iš tikrųjų, po truputį ėmė jausti ją supančią gyvybę: kiekvieną žemės kupstą, kiekvieną žolės stiebą.

Tuomet išgirdo ją – Žemę.

Jos gilų įkvėpimą ir iškvėpimą.

Su kiekvienu oro gurkšniu žalčio kūnas tvirtai apglėbdavo ir vėl atleisdavo mergaitės krūtinę. Pirmomis minutėmis jai sunkiai sekėsi pagauti gamtos ritmą, tačiau greitai pajuto, kad Aušlavis nebepadeda.

Mėta kvėpavo kartu su pasauliu.

– Kai kvėpuosite vienu ritmu, liga neturės galios, – mergaitė išgirdo tolimą balsą, o ant veido staiga pajuto šaltą bučinį.

Atsimerkusi suvokė sėdinti sniege priešais senąją kriaušę. Po jos šaknimis akimirką blykstelėjo gintarinės akys, bet mergaitė nė nespėjo susivokti, ir Aušlavis pradingo tamsoje.

***

Likusią savaitgalio dalį Mėta bandė suprasti: susitikimas su žalčiu įvyko iš tiesų ar jai tiesiog aptemo protas. Kad ir kas tai buvo – tikra ar išgalvota, – pratimai padėjo. Vos tik pajusdavo apsunkusį kvėpavimą, Mėta nesigriebdavo vaistų. Ji akimirkai sustodavo, nurimdavo, neskubėdama giliai įkvėpdavo ir iškvėpdavo, kol surasdavo tinkamą ritmą.

Pasirodo, liga išties neteko savo galios – priepuoliai atsitraukdavo.

Mergaitė taip savimi didžiavosi, kad nusprendė įkalbėti tėvus išleisti ją į klasės žygį.

– Brangioji, nemanau, kad tai – gera mintis, – švelniai paprieštaravo mama, tačiau Mėta buvo nusiteikusi ryžtingai.

– Tai tik astma. Nustokite nerimauti.

– Mes tavo tėvai, mūsų darbas – nerimauti dėl tavęs, – linksmai ištarė tėtis ir pasisuko į žmoną. – Ką manai?

Mama nepritariamai pakinkavo galva.

– Nežinau, visai neseniai turėjai stiprų priepuolį.

– O jei pasiimsiu du inhaliatorius ir paskambinsiu vos prasčiau pasijutusi? – pasiūlė sprendimą Mėta ir iš tėvų akių suprato, kad juos įtikino.

– Pažadėk iškart paskambinti, – sumurmėjo mergaitės džiaugsmingai apkabinta mama.

***

Devyni kilometrai ne tiek ir daug, tiesa? Juk jie neklampos per sniego pusnis – eis nuvalytais takais, pasirinks sau tinkamą tempą. Taip save drąsino Mėta, kai mokyklos kieme rinkosi gausus penktokų būrys.

– Kaip džiaugiuosi, kad eisi kartu! – kumštelėjo draugei į pašonę Ainė, o tada rimtai pridūrė: – Aš tave prižiūrėsiu.

Mėta nusišypsojo.

– Žinau. Visada prižiūri.

Žygis iš tiesų priminė ne rimtą iššūkį, o smagų pasivaikščiojimą. Oras buvo ramus, nuotaika – puiki. Bendraklasiai klegėjo ir džiūgavo išsisukę nuo pamokų, Mėta pasakojo Ainei, kaip mokosi suvaldyti astmos priepuolius. Draugė neslėpė pasididžiavimo, galiausiai net paprašė pademonstruoti, kaip atrodo tas sąmoningas kvėpavimas. Kartkartėmis, kai berniukai už nugaros visai įsidūkdavo, pro šalį praskrisdavo pasiklydusi sniego gniūžtė, tačiau nė viena nebuvo skirta Mėtai. Rodos, po paskutinio sniego mūšio visi puikiai suprato, kad kai kuriuos vaikus reikia tiesiog… pasaugoti.

Mėta dėl to nesikrimto. Ir pati suvokė, kad atsarga gėdos nedaro.

Triukšmingas būrys perėjo mišku apsuptą kelią, kirto Melnragę ir atsidūrė prie jūros. Tačiau čia, kitaip nei medžių ar miesto užuovėjoje, karaliavo siautulingas vėjas. Jis taršė ne tik bangų keteras, bet ir iš po kepurių styrančius bendraklasių plaukus, plėšė atsainiai ant kaklų užmestus šalikus.

– Netikėta, – nustebusi sumurmėjo Ainė ir, užsidengusi ausis, patraukė link molo.

Jis buvo visai šalia, vos už šimto metrų. Tačiau visų užduotis buvo ta pati: pasiekti kažkur molo viduryje stovinčią skulptūrą „Pasivaikščiojimas su žuvimi“ ir paglostyti plieninę žuvies galvą.

Bendraklasiai puolė strimgalviais, o Mėta buvo atsargesnė. Šaltas vėjas bandė jos stiprybę, tačiau mergaitė koncentravosi į kvėpavimą. Giliai įkvėpti… Ir iškvėpti… Eiti pirmyn, nepasiduoti vėjui. Pajusti žemę. Pajusti jūrą. Kvėpuoti išvien su gamta.

Staiga kažkas spustelėjo jos delną. Žvilgtelėjusi išvydo besišypsančią Ainę, kuri jai padrąsinamai mirktelėjo.

– Kartu?

– Kartu, – linktelėjo Mėta.

Netrukus mergaitės džiūgaudamos paglostė keistos plieninės žuvies galvą.

Taip. Mėta tikrai išmoks kvėpuoti kartu su pasauliu.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.