Velnio meilužė

Nieku gyvu nebūčiau pasiryžusi kelionei į Škotiją, jei ne atsitiktinai sutikta žiniuonė. Maniau – eilinė šarlatanė. Tačiau tos moters žodžiai buvo pernelyg tikslūs. Pernelyg skausmingi. Jie privertė suklusti ir leisti sau patikėti, kad dar yra vilties. Taigi jos pastūmėta susikroviau lagaminą ir užsisakiau krūvą lėktuvo bilietų.

Mano gyvenimas, ne, gyvenimai, buvo nesibaigianti kančia. Nebenorėjau to tverti. Nebegalėjau.

***

Sustojusi prie Šventojo Egidijaus katedros apsidairiau. Senosios rotušės nebuvo. Nebuvo likę nė plytos.

Tarsi nugriovus pastatą būtų galima ištrinti kruviną istorijos dėmę.

Apsidairiau. Ką turėčiau daryti?

Žiniuonė liepė sekti praeities pėdsakais, o šie vedė link Edinburgo pilies. Kvėpavimas apsunko nuo minties, kad vėl ją išvysiu. Turėjau dvi išeitis: užgniaužti prisiminimus ir eiti pirmyn arba pabrukusi uodegą skristi namo. Neryžtingai pamindžikavau, kol galiausiai leidausi žmonių srauto nešama tolyn akmenimis grįsta senamiesčio gatve. Žingsniavau iš abiejų pusių spaudžiama patamsėjusių senovinių pastatų, kurių languose dabar puikavosi reklamos, renginių afišos ar meniu stendai. Vos nuo jų atplėšiau akis, priešais išvydau niūrių Edinburgo pilies siluetą.

Esplanada buvo tuščia, išskyrus besiburiuojančias turistų grupes. Anuomet aikštėje priešais pilį stovėjo sukrauti milžiniški laužai. Laužai, pasiglemžę begalę nekaltų gyvybių.

Man išdžiūvo burna. Širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Pažvelgiau į virpančius pirštus ir skubiai sugniaužiau kumščius. Išpilta šalto prakaito prisišliejau prie suvenyrų parduotuvės sienos, vengdama kam nors kristi į akis.

Negalėjau praskysti. Tik ne dabar, kai po ilgo laiko užgimė viltis.

Buvau vos per žingsnį nuo vietos, kurioje pasitikau mirtį.

1591-ieji...

Gyvenau kaime netoli Hadingtono. Nors galėjau kraustytis į Edinburgą ir patirti daugiau jaudulio, nusprendžiau likti atokiau nuo miesto. Dar jaunystėje pagydžiau motiną ir kaimynų vaiką, tad netrukau užsitarnauti gydytojos ir žiniuonės vardą. Nesipriešinau. Išmaniau žoleles ir kitus gamtos išteklius, todėl slaugiau sergančiuosius ir padėjau gimdyvėms.

Žmonės įtariai šnabždėjosi, bet vis tiek lėkė pas mane, užklupus danties skausmui ar podagrai. Kartais sulaukdavau dėkingumo, o kartais, nepavykus išgelbėti gyvybės, būdavau prakeikta šlykščiausiais keiksmais.

Ragana.

Velnio meilužė.

Pirmą kartą išgirdusi tokį kaltinimą numojau ranka. Neturėjau nei noro, nei jėgų aiškinti, kad viską galima paaiškinti – kiekvieną ligą ir pasveikimą. Tačiau kaimiečiams to nepakako, ir netrukus buvau paskųsta vietinei bažnyčiai. Uolūs tikintieji ėmėsi vykdyti tyrimą. Kaimiečiai vengė manęs kaip maro, aplink langus slampinėjo nepažįstamieji. Turguje ne kartą buvau apmėtyta purvu ir akmenimis. Laukiau sukandusi dantis. Tikėjausi, viskas nurims. Galėjau išvykti, bet tai būtų prilygę prisipažinimui. Be to, nebuvau ta, kuri bėga. Jau seniai nustojau bėgusi.

Kad ir kaip visi tie ponai stengėsi, prieš mane neturėjo svarių įrodymų, todėl galiausiai buvau palikta ramybėje. Pusmečiui.

Vieną Škotijai įprastai žvarbų ir audringą rudens vakarą į mano duris pasibeldė deglais nešini nepažįstami vyrai. Nespėjau net pašokti iš gulto – jie išlaužė vyrius ir įsiveržė į mano kuklų būstą. Įsibrovėliai nebuvo nei mandagūs, nei švelnūs, šiurkščiai čiupo mane už žastų ir vienmarškinę ištempė iš namų. Tik vėliau sužinojau – mane kaltino raganavimu. Juk būtent aš sukėliau audras, kuriose vos nežuvo karalius Džeimsas ir jo naujoji žmona.

Raganų medžioklė buvo sėkminga.

Be manęs, buvo sulaikyta daugybė kitų merginų. Žeminimui nebuvo ribų – mums plikai nuskuto galvas, ant veidų užsmaukė geležines kaukes. Sargybiniai, kurie nebijojo raganų prakeiksmo, merginas smaugė, daužė ir prievartavo. Kamerose nuolatos aidėjo vyrų riksmai, neva esame prakeiktos šėtono išperos. Riba tarp žmogiškumo ir žvėriško elgesio išsitrynė.

Sąmonė vis užgesdavo, realybė nutoldavo. Tomis retomis akimirkomis, kai dvasia grįždavo į kūną, suvokiau, kad nebesame panašios į žmones – purvinos, sulysusios, apatiškos. Gyvos numirėlės.

Galiausiai viduržiemį įvykęs teismas priminė parodiją. Kam gintis, kai teisėjų akyse dega pamišėliškas noras nulemti žmogaus mirtį? Jiems patiko vaidinti Dievą, klausytis maldavimų ir stebėti kančią. Nesižeminome. Nusprendėme prisipažinti – mūsų dvasia nebepakėlė gyvuliško kankinimo. Troškome išsilaisvinti.

Aš dalyvavau raganų susitikime Helovino naktį.

Aš sukėliau audrą jūroje.

Aš buvau Velnio meilužė.

Aš naudojau negyvėlių kaulus savo magiškiems milteliams.

Nugabenta ant Edinburgo pilies kalvos jaučiau palengvėjimą. Žinojau, ko laukti. Visgi man pasisekė mažiau nei kitoms merginoms. Iš pradžių jos – palaužtos ir meldžiančios mirties – buvo pakartos įsiaudrinusių žmonių akivaizdoje, vėliau jų bedvasiai kūnai pririšti prie laužo. Mano nuosprendis buvo negailestingas.

Sudeginti gyvą.

Pamenu, aplinkui susirinkę miestiečiai džiaugsmingai šūkavo net nesusimąstę – kita auka gali tapti jų motina, duktė ar žmona. Pavargusi stebėjau niūrių dangų, kol jį aptemdė akis graužiantys dūmai. Jaučiau tik geliantį sausio šaltį, o tada... uždusau, nespėjus suliepsnoti kūnui.

...

Staiga pasukusi galvą išvydau raudoną informacinę lentelę. „Raganų šulinys“ – skelbė užrašas. Tas įtaisas nė kiek nepriminė šulinio. Tai buvo prie namo sienos pritvirtintas nenaudojamas metalinis geriamojo vandens fontanas, jame įstatytas lovelis su gėlėmis. Apžiūrėjau jį iš visų pusių. Plokštėje virš gėlių – išgraviruota gyvatė, apsivijusi graikų gydymo dievus, kairiajame šone – velnio akys, dešiniajame – gydančios rankos. Pažvelgiau į lentelę viršuje. Išgraviruoti žodžiai teigė, kad kai kurios raganos naudojo savo žinias piktiems tikslams, o kitos tiesiog buvo nesuprastos ir norėjo gero.

Kurį laiką bukai spoksojau į absurdišką užrašą. O kur teiginys, kad raganos neegzistavo? Kad nė viena myriop nuteista moteris neturėjo ypatingų galių? Kur pripažinimas, jog visos gyvybės buvo paaukotos dėl žmonių tamsumo?

Rankos ėmė drebėti, akyse aptemo. Rodos, plaučius sugriebė galingi gniaužtai, atsisakantys leisti įkvėpti bent gurkšnį oro. Švokšdama atsitūpiau ir delnais įsirėmiau į vėsų grindinį. Pečius vėl užgulė visa buvusio gyvenimo našta. Man skaudėjo ne dėl savęs – jau seniai nieko nebejaučiau. Man buvo gaila merginų, kurios nebeturėjo kito gyvenimo šanso ir užbaigė jį kančiose.

– Ar jums viskas gerai? – lyg pro miglą išgirdau malonų prikimusį balsą. Pakėlusi akis išvydau drūtą pagyvenusį vyrą, iš pažiūros panašų į amerikietį turistą.

– Mhm, rodos, kažką numečiau ant žemės, – tyliai tarstelėjau ir, įveikusi blogumą, prisiverčiau atsistoti.

– Čia raganų šulinys, ar ne? Paminklas visoms viduramžiais nuteistoms raganoms, – žvaliai išpyškino senukas ir entuziastingai pakėlė savo fotokamerą. – Gidė sakė, jos buvo deginamos štai šitoj aikštėj priešais pilį. Girdėjot apie tai? Ech, Edinburgas nuostabus miestas. Tiesiog nuostabus. Kokie vaizdai! Kokia istorija!

Kurį laiką tuščiu žvilgsniu žvelgiau į savimi patenkintą vyrą. Jis skėsčiojo rankomis ir žavėjosi atsiveriančiais pilies vaizdais. Vos tik nusisuko, nuėjau savais keliais.

Taip, nuostabus miestas. Sulyginčiau jį su žeme.