Spiritus šnabždesiai (XXV)

Garmėjau žemyn.

Akyse juodavo. Pirštai desperatiškai graibė orą, ieškodami bent menkiausio išsikišimo, už kurio galėčiau užsikabinti. Tarp dantų traškėjo smėlis, o skrandis pakilo iki pat gerklės.

Spiritus slėnis mane prarijo.

Tačiau po kelių siaubo persmelktų akimirkų staiga supratau – nebekrentu.

Neišsitėškiau į uolas. Neužsimušiau. Net nejutau artėjančio smūgio.

Atsargiai pramerkiau vieną akį.

Ir vos tik suvokiau kybanti ore virš siauro smaragdinio upelio, pasaulis prisiminė traukos jėgą.

– O ne...

Nespėjau pabaigti minties, kai visu svoriu pliumptelėjau į ledinį vandenį.

Šaltis nutvilkė taip stipriai, kad akimirką pamiršau, kaip kvėpuoti. Besitaškydama ir springdama išnirau į paviršių, nusikeikiau ir kiek įkabindama nusiyriau prie kranto. Išlipusi dar kelias sekundes tįsojau ant drėgnų akmenų, godžiai gaudydama orą.

Tik tada pažvelgiau aukštyn.

Nieko. Jokios properšos. Jokio plyšio. Jokio įrodymo, kad prieš minutę dar buvau paviršiuje.

Virš galvos dunksojo vientisas akmeninis skliautas. Lyg žemė būtų mane prarijusi ir vėl užčiaupusi savo nasrus.

Sunkiai atsisėdau ir apsikabinau save rankomis. Drabužiai varvėjo, dantys nevalingai kaleno.

Deja, Erikas paskui mane nešoko. Ir kodėl turėtų? Būtų visiškas beprotis. Tačiau be jo staiga pasijutau... pasiklydusi.

Mintyse vėl nuaidėjo paskutiniai jo žodžiai.

Tu gali tapti Vedle.

Ką tai turėjo reikšti? Kodėl jis atrodė taip, lyg prisipažintų kažką siaubingo? Tačiau dabar neturėjau kam šių klausimų užduoti.

Apsižvalgiau.

Vieta priminė urvą. Tiesa, ne kokią purviną, dvokiančią žvėries irštvą, o labiau požemių karalystę.

Žalsva šviesa švytintis upelis vinguriavo tarp akmeninių labirintų, aukštus skliautus dengė keisti vijokliai, nusagstyti blyškiais žiedais, o iš žemės ir sienų styrojo smaragdai. Šimtai jų. Jie mirgėjo it žalios naktinės lempelės, serginčios mane nuo požemio košmarų.

Deja, jau seniai supratau, kad košmarai tyko ne tik tamsoje.

Nuojauta kuždėjo, kad tai buvo dar vienas Spiritus slėnio man mestas iššūkis. Tai buvo dar vienas išbandymas. Dar vienas būdas išsiaiškinti, ar palūšiu. Dabar, kai žinojau apie bedalius įstrigusius iliuzijose, privalėjau būti pasiruošusi kovai su savo demonais.

Nors tikimybė gauti protėvių palaiminimą prilygo nuliui, turėjau bent pas juos patekti. Pažvelgti į akis būtybėms, kurios taip lengvai sprendžia svetimus likimus.

Todėl pakilau.

Šlapia. Sušalusi. Pavargusi.

Ir ėmiau dairytis, kuria kryptimi veda šis požeminis pasaulis.

Žingsniavau palei upelį laukdama, kada viskas prasidės. Nes neabejojau, kad prasidės. Todėl ėjau įsitempusi. Klausiausi kiekvieno garso. Stebėjau šešėlius tarp akmenų. Laukiau iš už posūkio išnyrančios pabaisos ar iliuzijos.

Tačiau nieko nenutiko.

Ši vieta nė iš tolo nepriminė Spiritus slėnio. Nebuvo nei slogaus nerimo, nei jausmo, kad kažkas stebi. Žalsva smaragdų šviesa pulsavo akmenyse, o vandens paviršiumi slystantys atspindžiai šoko skliautuose lyg gyvi. Net oras atrodė kitoks – gaivus ir neįprastai švelnus.

Pati nepastebėjau, kada lioviausi gniaužti kumščius. Kada atsileido pečiai ir nustojau kiekviename šešėlyje ieškoti grėsmės.

Rodos, pats urvas alsavo ramybe. Ne ta apgaulinga, kurią grasindavo iliuzijos, o tikra. Sena. Kantria. Lyg ši vieta būtų prieglobstis nuo baimės, skausmo ir kovų, kuriomis gyveno likęs Spiritus slėnis.

Staiga prisiminiau vakarą prie ežero. Tą akimirką, kai su Eriku stebėjome žvaigždes virš galvų ir vandenyje. Tuomet irgi atrodė, kad pasaulis bent trumpam nutilo. Ore buvo justi tikra magija.

Gal todėl šis keistas požemis nustojo gąsdinęs.

Akimirką net pamaniau, kad viskas bus gerai. Kad galiu trumpam atsikvėpti ir susidėlioti mintis. Gal net suregzti kokį planą, kad netapčiau bedale.

Staiga urve pasigirdo sparnų plazdėjimas.

Sustojau taip staigiai, kad net bala po kojomis išsitaškė į šalis. Kelias akimirkas klausiau sulaikiusi kvėpavimą. Garsas pasikartojo. Šįkart aiškiau. Kažkur netoliese.

Žvilgsnis ėmė klaidžioti tarp smaragdų nušviestų skliautų, vijoklių ir akmenų. Juk tai galėjo būti vienas Eriko kėkštų. Gal jis manęs ieško?

Tačiau netrukus supratau klydusi.

Ant didelio akmens, kyšančio virš upelio, tupėjo didelė raiba pelėda. Jos plunksnos buvo išmargintos tamsiais ir šviesiais raštais, o didelės akys blizgėjo žalsvoje šviesoje tarsi du juodi ežerai.

Jos žvilgsnis buvo įsmeigtas tiesiai į mane.

Pelėda suūkė. Garsas nuaidėjo požemiuose, atsimušė į akmeninius skliautus ir grįžo aidu. Per nugarą nubėgo šiurpuliukai, o paukštis ūmai pakilo. Apsuko ratą virš upelio ir nutūpė kiek toliau. Pasuko galvą į mane. Vėl suūkė. Tarsi kviestų.

Turėjau apsisukti ir eiti savo keliu. Po visų Spiritus slėnio žabangų aklai sekti paslaptingą sparnuotį buvo kvailiausia idėja, kokią tik galėjau sugalvoti.

Vis dėlto kojos pačios nešė pirmyn.

Vos tik priartėjau, pelėda vėl pakilo. Nutūpė dar toliau. Paskui dar kartą. Ir dar.

Kiekvieną kartą, kai atrodydavo, jog pagaliau priartėsiu, paukštis nusklęsdavo už kito posūkio. Trumpam dingdavo iš akių, o paskui vėl pasirodydavo tolumoje.

Vis labiau spartinau žingsnį.

Paskui pradėjau bėgti.

Šlapi batai slydo ant akmenų, plaučiai degė nuo oro trūkumo, tačiau kažkodėl atrodė nepaprastai svarbu iš akių nepamesti pelėdos. Lyg ji būtų vienintelė būtybė šiame požemyje, žinanti, kur man reikia eiti.

Priekyje šmėstelėjo sparnai. Pelėda nėrė už dar vieno posūkio.

Paknopstomis ją sekiau.

Pasukusi už uolos tikėjausi išvysti raibas plunksnas, tačiau staiga sustingau.

Paukščio neišvydau.

Tačiau prie upelio žvelgdama į vandenį stovėjo moteris.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.