Spiritus šnabždesiai (XXIV)

Eriko istorija liejosi it sienas įveikusi užtvanka. Jis kalbėjo, rodos, nepajėgdamas sustoti, žodžiai veržėsi su tokia skausminga tiesa, kad man pačiai ėmė skaudėti. Spiritus slėnio voratinklis apsivijo jį savo gijomis, susuko į kokoną, o protėviai it kraugeriai vorai išsiurbė jo... meilę sau.

Dabar priešais mane sėdėjo ne paslaptingasis Vedlys. Ne būtybė, kurios bijojo šešėliais virtę žmonės. Mačiau vaikiną, kuris šimtmečius nešiojosi kaltę už svetimus likimus ir galiausiai pats įtikėjo esąs pabaisa.

Jam galiausiai nutilus, slėnyje jau buvo prasidėjusi ir pasibaigusi keistoji naktis. Oras pasikeitė, pritvinko drėgmės ir apsunko. Ant uolos stūksanti protėvių trobelė paskendo migloje. Tačiau aš mačiau tik virpančius Eriko pečius, jo sunkiai besikilnojančią krūtinę ir širdgėlos priplūdusias akis.

Negalėjau patikėti protėvių žiaurumu.

Jie sudaužė ne tik Eriko, bet ir daugybės kitų žmonių likimus. Atėmė juos iš šeimų, pasiglemžė jų sielas.

Keisčiausia buvo tai, kad nė vienas jų neatrodė blogas žmogus. Erikas nekalbėjo apie žudikus ar tironus. Tik apie eilinius žmones: sūnus, dukras, mylimuosius, tėvus. Apie tuos, kurie norėjo išgelbėti artimąjį, susigrąžinti prarastą meilę, įrodyti savo vertę ar tiesiog tapti kuo nors daugiau.

Visai kaip aš.

Ir staiga mane nusmelkė baisus suvokimas.

Aš – pasmerkta.

Kad ir kaip Erikas stengėsi mane atkalbėti nuo šios savižudiškos misijos – vis tiek laikiausi savo. Matyt, kvailas Oberotų kraujas leido tikėti, kad kažkodėl būsiu verta protėvių dovanos. Juk mano pasaulyje ši pavardė galėjo atverti daugybę durų, tačiau čia... Ji buvo nieko verta.

Aš buvau nieko verta.

Tik eilinis kvailas žmogiūkštis žiauriame protėvių žaidime.

– Man galas, – staiga iškvėpiau. – Tapsiu kaip tie bedvasiai žmonės. Be vardo, be tikslo, be gyvenimo. Visą amžinybę klaidžiosiu tarp pilkų uolų, tapsiu... vaiduokliu. Turėjau tavęs paklausyti. Iš pat pradžių turėjau tavęs paklausyti!

– Niekas nepaklauso, – niūriai papurtė galvą Erikas. – Ir tai – ne tavo kaltė. Tiesiog ši vieta... Priverčia manyti, kad gali bet ką. Kad tau pasiseks. Net jei nepasisekė kitiems, visuomet esi įsitikinęs, kad tu – išskirtinis.

Sukandau dantis. Nes jis buvo teisus. Atvykdama čia slapta tikėjausi, kad būtent taip ir bus. Kad man pavyks tai, kur suklupo kiti.

Delnais užsidengiau veidą. Nesiruošiau verkti. Juk nuo pat pradžių žinojau, kad rizikuoju. Tačiau nė nepagalvojau, jog mirtis – geriausia lemtis. Dabar manęs laukė daug baisesnis likimas.

Ar galėjau jį pakeisti?

– Kodėl iškart nepasakei, kad protėviai nesuteiks man galių? – staiga pyktelėjau. – Kodėl neperspėjai, kad visą amžinybę būsiu kaip kokia vaikštanti daržovė?

Vaikinas suspaudė lūpas. Net ir papasakojęs savo istoriją atrodė lyg vis dar kažką slėptų.

– Ar būtum manimi patikėjusi? Sakiau, kad viskas gali baigtis tragiškai. Tačiau supratai tai tik pati pamačiusi bedalius.

– Bedalius?

Pats žodis skambėjo neteisingai. Per daug paprastai. Lyg kalbėtume apie žmones, kuriems nepasisekė versle ar kurie pralošė kortomis. Tarsi tai būtų tik nelaimingi žmonės. O juk mačiau jų akis. Regėjau, kas iš jų liko.

Jie buvo ne bedaliai.

Jie buvo pasmerkti amžinoms kančioms.

– Jie čia taip vadinami, – Erikas nukreipė žvilgsnį į jūrą. – Žmonės, ėję paskui Vedlį į pražūtį.

Troškau vožti stiprų antausį į tą liūdną veidą. Aprėkti, kad apgavo. Pareikalauti išvesti mane iš šios prakeiktos vietos. Pamiršti visą šitą košmarą.

Tačiau tiesa buvo tokia – pati buvau kalta.

Niekas manęs čia neatitempė per prievartą. Niekas neįstūmė į Spiritus slėnį surištomis rankomis.

Atvykau pati.

Negana to – atkakliai ignoravau kiekvieną perspėjimą.

Tikėjau, kad mano istorija bus kitokia. Juk visose pasakose atsiranda kvailė, kuri nepaiso perspėjimų ir vis tiek pasiekia tikslą. Niekada nesusimąsčiau, kad galiu būti ne pagrindinė herojė. Galiu tapti tik dar viena pamoka kitiems. Tiems, kurie atvyks po manęs. Galbūt jie bus išmintingesni, sugebės paminti savo troškimus ir apsisuks. Grįš ten, kur saugu.

Galbūt reikėjo paklausyti Bernardo ir neleisti Henrikai manęs čia atgabenti.

Galbūt reikėjo ir toliau būti Oberotų nevykėle.

Tiesiog gyventi. Egzistuoti.

Bet ar tai būtų geriau nei tapti bedale?

– Tai kaip dabar viskas vyks? – tyliai paklausiau, suvaldžiusi baimės pakurstytą pyktį. – Nukeliausiu pas protėvius, paprašysiu savo galių, jie iš manęs pasijuoks, pasakys, kad nesu verta ir nutrems pas bedalius? O gal galėsiu paprašyti, kad suteiktų malonę ir mane tiesiog nužudytų?

Akys nesąmoningai nukrypo į nuogą riešą. Blyškūs randai priminė, kad kažkada mirties troškau labiau nei gyvenimo. Nors praėjo nemažai laiko, mintis apie ją nekėlė siaubo. Visada maniau, kad mirtis atneša ramybę.

Tačiau Erikas pakilo ant kojų, nuo kelnių nusipurtė smėlį ir pažvelgė į aplink tupinėjančius kėkštus. Staiga paukščiai sukluso, suplakė sparnais ir pakilo į orą. Lyg gavę nebylią komandą, pasklido po paplūdimį, keli net patraukė virš vandens.

– Ne, Andrėja. Yra kai kas, ko nepasakiau... Tai gali viską pakeisti. Tau. Ir man. Bet...

Erikas sugniaužė kumščius. Rodos, kovojo pats su savimi.

– Kas? Erikai, jei žinai kažką, kas padėtų išvengti amžinybės šešėliuose, privalai man pasakyti!

Vaikinas staiga pažvelgė man į akis. Rimtai. Netgi grėsmingai.

– Tu gali tapti Vedle.

– Ką?

Pamaniau, kad man pasigirdo.

Tačiau nespėjau išsiaiškinti, ką jis turi omenyje, kai staiga iš po kojų išslydo žemė. Jei tiksliau, smėlio kopa prasiskyrė, atverdama tamsią prarają.

Išgirdau Eriko riksmą.

Tačiau negalėjau įsikibti į jo balsą.

Kritau.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.