Spiritus šnabždesiai (XXIII)

Vieną akimirką dar stovėjau savo troboje tarp tėvų, brolių ir seserų, o kitą jau buvau Spiritus slėnyje. Iki tol visa ta istorija apie protėvius, išsipildančius troškimus ir paslaptingą vietą už mano pasaulio ribų atrodė lyg pasaka, kuria pernelyg lengvai patikėjo mano šeima. Net kai sutikau leistis į kelionę, kažkur giliai viduje tikėjausi, kad nieko neįvyks. Kad ritualas nepavyks.

Bet jis pavyko.

Buvau tik kaimo vaikis. Neraštingas, pasaulio nematęs muzikantas, kuriam pasisekė atrasti tai, ką moka geriausiai. Iki tol didžiausi mano rūpesčiai buvo tuščias sandėliukas, prakiuręs stogas ir mintys, kaip uždirbti dar kelias monetas šeimai. Maniau, kad pažįstu sunkumus. Buvau įsitikinęs, kad žinau, kas yra baimė.

Spiritus slėnis greitai atskleidė mano kvailumą.

Iš pradžių gąsdino ne keista melsva šviesa ar nuolat besikeičiantis kraštovaizdis. Gąsdino tyla. Prie tokios tylos nebuvau pratęs. Mano pasaulyje visada kažkas vykdavo: lojo šunys, verkė vaikai, barėsi kaimynai, girgždėjo vežimai, į stogą kapsėjo lietus. O čia atrodė, kad pats pasaulis bijo net kvėptelėti.

Netrukus prasidėjo iliuzijos. Baisiausia, kad jos pažinojo mane geriau, nei aš pats. Nuo jų nepavyko nuslėpti, ko ilgiuosi, ko bijau, dėl ko jaučiu kaltę. Ne kartą manau mirsiantis ar bent jau išprotėsiantis. Netikėjau, kad kada dar grįšiu namo. Buvo akimirkų, kai nebeatskyriau sapno nuo tikrovės, prisiminimo nuo melo.

Bet kažkuriuo momentu ėmiau suprasti, kad viskas – tik apgaulė. Todėl ėmiau ieškoti to, kas tikra. Vėjo. Akmenų po kojomis. Jūros kvapo. Alkio. Nuovargio. Muzikos savo galvoje.

Ir kažkur tame keistame, nuo mano realybės atskirtame slėnyje, pradėjau keistis.

Ne todėl, kad tapau stipresnis ar drąsesnis. Tiesiog pirmą kartą gyvenime likau vienas su savimi. Be šeimos lūkesčių ir be nuolatinio jausmo, kad kažkam esu skolingas.

Spiritus slėnis mane laužė, gąsdino ir klaidino, tačiau kartu suteikė tai, ko niekada anksčiau neturėjau – tylą. Iš pradžių jos bijojau. Vėliau pripratau. Galiausiai ėmiau jos ilgėtis. Dienos čia tekėjo kitaip. Kartais klaidžiodavau miškais, kartais valandų valandas sėdėdavau ant uolos stebėdamas jūrą. Išmokau susiręsti pastogę, susirasti maisto, atpažinti pavojų dar prieš jam pasirodant. Stebėjau žvaigždes, į kurias anksčiau nekreipdavau dėmesio, sekiau keistų padarų pėdsakais ir pamažu nustojau skaičiuoti dienas.

Niekas iš manęs nieko nesitikėjo. Niekam nerūpėjo, kiek uždirbu. Ar padedu šeimai. Ar groju pakankamai gerai. Spiritus slėniui buvo visiškai nesvarbu, kas aš toks. Nebuvau nei stebuklingas muzikantas, nei šeimos viltis. Buvau tiesiog žmogus.

Ir visgi, negalėjau būti laimingas. Čaižiau save mintimis, kad manęs laukia šeima. Kartais atrodydavo, kad esu savanaudis, besimėgaujantis laisve tuo metu, kai jie vis dar gyvena skurde. Todėl, nors ir be didelio entuziazmo, vis judėjau pirmyn. Ieškojau protėvių. Ieškojau priežasties, dėl kurios čia atvykau.

Galiausiai juos radau.

Dabar, žinodamas, kad jie taip paprastai nesuteikia malonės, stebiuosi, jog sutiko man suteikti galias. Protėviai retai ką nors duoda už dyką. Dar rečiau būna gailestingi. Nors greičiausiai jie žinojo, kuo viskas pasibaigs. Žinojo, kad grįžęs į savo senąjį gyvenimą, jo nebenorėsiu.

Jie pateikė kainą – gyvenimo džiaugsmą.

Buvau jaunas, kvailas ir įsitikinęs, kad dėl šeimos galiu paaukoti bet ką. Man rūpėjo tik viena – grįžti namo su tuo, ko iš manęs visi tikėjosi. Ištraukti artimuosius iš skurdo.

Todėl sutikau nė nesusimąstęs.

Tik vėliau supratau, kad kai kurios kainos pernelyg didelės, kad jas būtų verta mokėti.

Prireikė akimirkos suvokti, kad atsibudau savo siauroje lovoje. Lubos atrodė per žemos. Troba – per ankšta. Oras tvankus. Girdėjau kiekvieną girgždesį, kiekvieną žingsnį už sienos, kiekvieną balsą kieme. Nė nežinojau, kad sugebu tiek justi.

Netrukus sužinojau, kad mano kūnas lovoje pragulėjo beveik pusmetį. Su vos juntamu pulsu. Nei gyvas, nei miręs. Tėvas su motina jau nebeturėjo vilties, kad pabusiu.

Todėl kai nei iš šio, nei iš to atsisėdau lovoje, troboje kilo tikras sąmyšis.

Visi džiūgavo. Verkė. Juokėsi. Kalbėjo vienas per kitą. Klausinėjo, ar man pavyko. Ar radau protėvius. Ar dabar viskas pasikeis.

O aš žiūrėjau į juos bandydamas suprasti, kas pasikeitė.

Žinojau, kad turėčiau džiaugtis. Turėčiau jausti palengvėjimą. Buvau gyvas. Grįžau. Mano gyslomis pulsavo galia, kokios anksčiau nė neįsivaizdavau.

Tačiau vietoj džiaugsmo jutau tik keistą tuštumą.

Lyg dalis manęs būtų likusi ten, Spiritus slėnyje.

Jei ne bukas pareigos jausmas, tikriausiai tą pačią dieną būčiau apsisukęs ir išėjęs. Vis dar mylėjau savo šeimą. Vis dar norėjau jiems padėti. Tačiau staiga ėmė dingotis, kad tai – ne pakankama priežastis pasilikti.

Vis dėlto prieš spręsdamas, ką daryti toliau, turėjau užbaigti vieną reikalą.

Surasti kerėtoją.

Jis buvo apsistojęs gretimame kaime ir, panašu, vis dar laukė manęs sugrįžtant. Kai pravėriau jo kambario duris, vyras iš pradžių tiesiog sustingo. Kelias akimirkas spoksojo į mane taip, lyg būtų išvydęs vaiduoklį.

Galbūt tam tikra prasme jį ir išvydo.

– Tau pavyko, – iškvėpė su palengvėjimu. – Tau tikrai pavyko.

Linktelėjau.

Kurį laiką tiesiog stebėjau jį. Buvo keista matyti žmogų, dėl kurio palikau namus, rizikavau gyvybe ir atsidūriau vietoje, kuri pasiglemžė dalį mano sielos. Anksčiau jis man atrodė paslaptingas, viską žinantis. Dabar mačiau tik pavargusį vyrą.

– Taip niekada ir nepaklausiau, – galiausiai tariau sukryžiuodamas rankas ant krūtinės. – O kas tau iš to?

Kerėtojo veide šmėstelėjo sutrikimas.

Jis suprato, kad priešais stovi ne tas pats kaimo berniokas, kurį kadaise įtikino leistis į pavojingiausią gyvenimo kelionę.

– Vaikine, norėjau padėti tau ir tavo šeimai.

Nepatikėjau nė vienu žodžiu.

Net nežinojau, kaip tai paaiškinti. Gal dėl Spiritus slėnio. Gal dėl manyje pabudusios galios. Tačiau žinojau – jis neatskleidė tiesos.

– Turbūt turint galią daug lengviau atskirti tiesą nuo melo, – sumurmėjau. – Ir tu man kažko nepasakoji.

Kambaryje stojo nejauki tyla. Galiausiai vyras sunkiai atsiduso.

– Kaip suprantu, radai tai, ko ieškojai.

– Turbūt.

– Gavai galią.

– Taip.

– Ir dabar galėsi išgelbėti savo šeimą.

Keista, bet išgirdęs šiuos žodžius nepajutau nieko. Nei džiaugsmo. Nei pasididžiavimo. Tik nuovargį.

Kerėtojas tai pastebėjo.

Mačiau, kaip jo akyse pamažu ima augti nerimas. Smalsumas degino jį iš vidaus, tačiau jis buvo pakankamai protingas, kad suprastų – atsakymų negaus, kol pats nepradės kalbėti. Kurį laiką vyras tylėjo. Atrodė, kad viduje su kažkuo grumiasi. Galop sunkiai atsiduso ir nuleido akis.

– Man reikia nukakti pas protėvius ir paprašyti jų paslaugos, – prisipažino. – Tik turėjau išsiaiškinti ar tai įmanoma.

Sukandau dantis.

– Tiesiog įmetei mane pabaisoms į nasrus ir stebėjai, ar rasiu būdą išgyventi? Kiek tokių kvailių kaip aš neišgyveno?

– Keli.

Suspaudžiau kumščius taip stipriai, kad nagai susmigo į delnus. Spiritus slėnyje sutikau pakankamai nelaimėlių, kad suprasčiau, ką iš tikrųjų reiškia tas žodis. Keli. Keli pasimetę žmonės. Keli sugriuvę gyvenimai. Keli kvailiai, kurie patikėjo tuo pačiu pažadu kaip ir aš.

– Juk turi galias, ko tau reikia iš protėvių?

– Mano žmonos. Privalau ją susigrąžinti. Jai ne vieta mirusiųjų pasaulyje, – prikimusiu balsu pridūrė jis.

Iš jo sielos gelmių besiveržiantį skausmą buvo galima kone fiziškai užčiuopti. Jis kentėjo. Bet... Spiritus slėnyje supratau – mes per daug laikomės savo pasaulio. Ar jis to vertas? Nebebuvau tuo tikras.

– Protėviai pareikalaus kainos, – ramiai pasakiau.

– Sumokėsiu.

Atsakė net nesusimąstęs. Tarsi žmogus, jau seniai priėmęs sprendimą.

Papurčiau galvą.

– Nesupranti. Jie paprašys ne aukso. Ne kraujo. Ne metų. Jie paims tai, be ko nebegalėsi gyventi.

– O ko pareikalavo iš tavęs?

Klausimas užklupo netikėtai.

Nusukau žvilgsnį pro drumzliną kambario stiklą. Kieme stovėjo mane atlydėjusi šeima. Jie nenorėjo manęs palikti, juk dabar buvau jų auksinis berniukas. Bet... Nieko nejaučiau. Jokio džiugesio grįžus. Jokio ilgesio.

– To, ko anksčiau nė nenutuokiau turįs. O dabar suprantu, kad... atidaviau per daug.

Kurį laiką stovėjome tylėdami. Pykčio nejaučiau. Viskas atrodė kažkaip... menka. Tarsi žmonių ambicijos, troškimai ir apsėdimai nebeatrodytų tokie svarbūs.

Kerėtojas stovėjo nuleidęs galvą. Mačiau jo akyse kovą. Troškimą. Viltį. Baimę. Tikriausiai ir pats nežinojo, ką darys toliau. Leisis ieškoti protėvių ar liks čia, tarp gyvųjų, ir mokysis gyventi su netektimi.

Galiausiai ištiesiau ranką.

– Kad ir ką nuspręstum, linkiu sėkmės.

Kerėtojas pažvelgė į mane kiek nustebęs. Paskui stipriai paspaudė delną.

– Vaikine... atleisk.

Liūdnai šyptelėjau.

– Kai kuriuos pasirinkimus padarome ne todėl, kad norime. Todėl, kad nematome kitos išeities.

Jo žvilgsnis trumpam nukrypo į žmonos portretą ant stalo. Supratau – kalbėjome ne tik apie mane.

– Taigi nėra už ką atleisti, – tyliau pridūriau.

Palikau jį stovėti kambaryje tarp prisiminimų, ir vaiduoklių, kurių negalėjo paleisti. Išėjęs į gatvę dar kartą atsigręžiau į namą. Galvojau apie jo žmoną. Apie meilę, kuri per tiek metų liko neužgyjančia žaizda.

Galbūt jis vis dėlto leisis į Spiritus slėnį. Galbūt ne. Nebuvau tikras, ko jam linkėjau labiau.

Tą akimirką man atrodė, kad protingiausia būtų tiesiog gyventi toliau. Sulaukti savo laiko. Vieną dieną pačiam peržengti ribą tarp pasaulių ir ten, mirusiųjų karalystėje, vėl sutikti mylimą žmogų.

Tačiau jau buvau supratęs vieną dalyką – kai širdyje įsikuria viltis, net ir pati kvailiausia, žmogus retai renkasi protingą kelią.

Mano gyvenimas tapo prėskas ir beskonis.

Iš pradžių maniau, kad taip turi būti. Kad po visko, ką patyriau Spiritus slėnyje, tiesiog reikia laiko priprasti. Sugrįžti į seną ritmą. Iš naujo atrasti džiaugsmą dalykuose, kurie anksčiau atrodė svarbūs.

Tačiau dienos virto savaitėmis, savaitės – mėnesiais, o niekas nesikeitė.

Užtat keitėsi mano šeimos gyvenimas.

Jie paliko kaimą, persikėlė į didesnį namą, tapo ponais.

Jų auksinis berniukas, pasitelkęs muziką ir galias, tapo geidžiamu muzikantu net aukštuomenės sluoksniuose. Turčiai man mokėjo neįtikėtinus pinigus. Kai grodavau, jiems net nereikėdavo opiumo, mano melodijos juos paveikdavo it svaigalai.

Galėjau maudytis šlovės spinduliuose, piniguose ir gerbėjų meilėje.

Tačiau nejaučiau nė krislo džiaugsmo ar pasitenkinimo.

Nejaučiau nieko.

Buvau apatiškas gyvenimui.

Kol galiausiai supratau, kad... Mano vieta ne čia. Jau nebe.

Todėl grįžau į Spiritus slėnį.

Vos peržengęs ribą supratau, kad sprendimą buvau priėmęs gerokai anksčiau. Tik pats sau to nepripažinau. Melsva šviesa, tyla, vėjas ir bekraštės erdvės nebeatrodė svetimos ar grėsmingos. Priešingai. Pirmą kartą po daugelio mėnesių pasijutau lyg grįžęs namo.

Tai skambėjo siaubingai.

Mano šeima buvo gyva. Saugi. Turtingesnė, nei kada nors drįso svajoti. Buvau ištesėjęs pažadą, dėl kurio apskritai leidausi į tą prakeiktą kelionę. Daugiau niekas manęs ten nelaikė.

Protėviai nė kiek nenustebo mane išvydę. Lyg būtų žinoję, kad anksčiau ar vėliau sugrįšiu. Galbūt ir žinojo.

Kai pasakiau norintis pasilikti, jie ilgai tylėjo. Žvelgė į mane neįskaitomais žvilgsniais, nuo kurių darydavosi nejauku. Žinojau, kad nieko negausiu veltui. Jei leis man pasilikti, anksčiau ar vėliau pareikalaus kažko mainais. Tik labai tikėjausi, kad šį kartą neprašys to, kas iš manęs dar liko.

Todėl jų atsakymas mane nustebino.

– Turime tau darbo.

Nuskambėjo taip paprastai, kad net nesupratau, ar jie juokauja.

Vienas protėvių ėmė pasakoti apie žmones, kurie kartkartėmis suranda kelią į Spiritus slėnį. Apie kerėtojus, vedamus meilės, nevilties, kaltės ar godumo. Apie tuos, kurie ateina ieškoti atsakymų, nors dažniausiai patys nesupranta, kokį klausimą užduoda.

Klausiausi ir niekaip nesupratau, kur link jie suka.

Pasirodo, mano užduotis buvo juos pasitikti. Parodyti kelią. Padėti nepasiklysti. Nuvesti pas protėvius.

Tuo metu tai atrodė beveik kilnu. Netgi prasminga. Po visko, ką buvau patyręs, man patiko mintis, kad galėsiu padėti kitiems išvengti klaidų, kurias padariau pats. Kad būsiu naudingas kažkam iš tiesų svarbiam.

Todėl sutikau.

Tuomet protėviai įteikė man kėkšto kaukę. Vos paėmiau ją į rankas, kūnu nuvilnijo keistas virpulys. Iš pradžių pamaniau, kad man pasivaideno. Tačiau jausmas stiprėjo.

Kažkas manyje tarsi pabudo. Kažkas, kas iki tol tylėjo.

Širdis ėmė daužytis, rankos drebėti. Staiga pasidarė sunku kvėpuoti. Suklupau ant kelių ir susiėmiau už krūtinės, mėgindamas suprasti, kas vyksta. Skausmas plėtėsi po visą kūną, lyg kažkas iš vidaus mėgintų prasiveržti lauk.

O tada išgirdau sparnų plakimą.

Pirmasis kėkštas išsiveržė iš manęs taip staiga, kad net nesuspėjau sureaguoti. Po jo – antras. Trečias. Dešimtys mėlynų sparnų šmėžavo prieš akis, o aš gulėjau ant žemės įsitikinęs, kad tuoj mirsiu.

Tačiau paukščiai manęs nepuolė. Jie sukosi aplinkui. Tūpė ant pečių, ant rankų, ant aplinkinių akmenų.

Jie žvelgė į mane, aš – į juos. Ir staiga pajutau su tais paukščiais ryšį. Tarsi kiekvienas jų būtų mano paties dalis, lyg tarp mūsų driektųsi nematomi siūlai. Žinojau, kur jie skrenda. Jaučiau jų nerimą, smalsumą, budrumą. O jie, regis, jautė mane.

– Nors Spiritus slėnyje negali naudotis savo galiomis taip, kaip mirtingųjų pasaulyje, vis dar esi kerėtojas, – tarė vienas protėvių. – Todėl tavo galia čia įgauna kitą pavidalą. Animus.

Aplink mane skraidantys kėkštai tarsi patvirtindami garsiai sučirškė.

Sunkiai atsistojau. Galva vis dar svaigo, širdis daužėsi lyg po ilgo bėgimo.

– Nešiok šią kaukę, – tęsė protėvis. – Neatskleisk savo vardo. Nuo šiol tu esi Vedlys. Nepažįstamasis tiems, kurie ieškos kelio į mūsų valdas.

Dabar turbūt būčiau uždavęs daug klausimų. Kodėl turiu slėpti veidą? Kodėl negaliu būti savimi? Kodėl turiu atsisakyti net savo vardo?

Tačiau tuomet buvau per daug apstulbęs. Per daug susižavėjęs, užsiėmęs aplink save skraidančiais kėkštais ir naujai atrasta galia.

Todėl tiesiog užsidėjau kaukę.

Ir tapau Vedliu. Tuo metu nė nenutuokdamas, kad po truputį imu atsisveikinti su Eriku.

Pirmieji atvykėliai man patiko. Jie priminė mane patį. Išsigandę. Sutrikę. Kupini vilčių. Vieni slėpė baimę po pasitikėjimo kauke, kiti atvirai drebėjo vos peržengę Spiritus slėnio ribą, tačiau visus juos čia atvedė tas pats dalykas – troškimas. Noras gauti tai, ko nebegalėjo rasti mirtingųjų pasaulyje.

Klausydavausi jų istorijų. Rodydavau saugesnius kelius, perspėdavau apie iliuzijas. Kartais net pagaudavau save besididžiuojantį. Juk buvau įveikęs Spiritus slėnį. Išgyvenęs. Galėjau padėti kitiems padaryti tą patį.

Ir daugeliui iš tiesų sekėsi. Mačiau juos pasiekiančius jūrą. Mačiau išplaukiančius link salos. Mačiau dingstančius trobelėje ant uolos. Tuomet dar tikėjau, kad viskas baigsis taip, kaip baigėsi man. Kad jie gaus, ko ieškoję, ir sugrįš namo. Gal laimingesni. Gal stipresni.

Vyliausi, kad protėviai jiems bus maloningi ir nepareikalaus per didelės kainos.

Tačiau po kelių savaičių vieną tų atvykėlių vėl pamačiau. Jis sėdėjo tarp akmenų. Vienas. Žiūrėjo kažkur į tolį. Iš pradžių nesuvokiau, kad kažkas ne taip. Pamaniau, kad tiesiog ilsisi. Tačiau priėjęs supratau, kad jis manęs nepažino. Nepažino net savo vardo.

Baisiausia, kad netrukus išvydau juos visus.

Buvau pakankamai įžūlus, kad reikalaučiau iš protėvių paaiškinimo. Kažkodėl jie nusprendė man atsakyti, o ne mane sunaikinti.

Jie atsakė. Kaip visada, miglotai.

Pasakė, kad taip nutinka. Kartais žmogus pasirodo nevertas dovanos. Kartais jo troškimas būna silpnesnis už kainą, kurią tenka sumokėti. Kartais pakeliui pasimeta dalis jo sielos. Jie kalbėjo taip ramiai, lyg aiškintų, kodėl po lietaus žemė tampa šlapia ar kodėl saulė leidžiasi vakaruose.

Man tie atsakymai nepatiko. Jie nieko nepaaiškino.

Vis dažniau vaikščiojau tarp pilkų Spiritus slėnio akmenų ir stebėjau juos. Klausiausi pokalbių nuotrupų. Matydavau tuščius žvilgsnius, sustingusius veidus, žmones, kurie kažko laukė, bet nebeatsiminė ko.

Žmonės, kurie kažkada atkeliavo kupini vilčių, dabar buvo virtę savo pačių šešėliais.

Tik tada dar nežinojau baisiausios tiesos: jie nebuvo pasiklydę. Protėviai jų neišleido.

Nežinojau, kad kiekvienas naujas žmogus, kurį pasitinku prie Spiritus slėnio ribos, gali tapti dar vienu veidu tarp uolų. Dar vienu vardu, kuris ilgainiui bus pamirštas. Dar vienu nelaimėliu, įstrigusiu tarp troškimo ir kainos.

O kai pagaliau viską supratau, buvo per vėlu.

Vieną dieną nuėjau pas protėvius ir pasakiau, kad daugiau nieko nebevesiu.

Jie nesupyko dėl parodytos nepagarbos, net neatrodė nustebę.

– Kodėl? – lyg tarp kitko paklausė vienas jų.

– Nes nesuteikiate jiems malonės. Paliekate juos čia pūti.

Protėvis pažvelgė į mane taip, kaip žmogus žiūri į vaiką, kuris pagaliau suprato akivaizdų dalyką.

– Ar manai, kad visi tie žmogeliai nusipelnė malonės? Kad jų troškimai – verti mūsų dėmesio?

Troškau išdaužyti jų trobą į šukes. Išrėkti, kad jie mane apgavo. Kad išnaudojo mane ir pavertė bendrininku. Tačiau neturėjau tiek drąsos.

– Kai kurių – taip, – bandžiau laikytis savo.

– Čia ne stebuklų šalis, Vedly. Po kol kas nei vienas, kurį atvedei, nebuvo vertas mūsų dovanų.

Tą akimirką supratau, kad nebegaliu likti Vedliu. Negaliu žiūrėti žmonėms į akis, pasakoti apie kelią pas protėvius ir būti dalimi šito žaidimo.

Todėl pasakiau, kad išeinu. Kad susirasiu kitą vietą Spiritus slėnyje ir daugiau niekada neužsidėsiu kėkšto kaukės.

Tačiau protėviai papurtė galvas.

– Vedly, – tarė vienas jų, – vis dar manai, kad tai buvo pasiūlymas?

Tą akimirką pajutau, kaip skrandį sugniaužia lediniai pirštai.

– Tavo likimo gijos jau suvytos. Tapai Vedliu tą akimirką, kai antrą kartą peržengei Spiritus slėnio ribą. Savo naštą galėsi perduoti naujam Vedliui. Pajusi, kai jis atvyks į Spiritus slėnį. Tuomet būsi laisvas.

Bandžiau ignoruoti protėvių žodžius. Kelias savaites klaidžiojau po slėnį vengdamas vietų, kur dažniausiai pasirodydavo atvykėliai. Tačiau žmonės vis tiek mane rasdavo. Iš pradžių vienas. Paskui kitas. Jie ateidavo išsigandę, sutrikę, kupini klausimų.

Ir kiekvieną kartą turėdavau rinktis: nusigręžti ar padėti.

Niekada nemokėjau nusigręžti.

Tuo metu vis dar tikėjau, kad žmogus pats atsakingas už savo likimą. Kad jei perspėsiu apie pavojus, parodysiu kryptį ir leisiu pačiam priimti sprendimus, mano sąžinė liks švari.

Kvailys.

Žmogus, kuris nuveda kitą prie bedugnės krašto, negali apsimesti neturintis nieko bendro su tuo, kas nutiks vėliau.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.