Spiritus šnabždesiai (XXII)

Gimiau vargingoje šeimoje.

Turėjome trobą, kurią pavasariais užliedavo atlydžio vanduo. Ir lopinėlį žemės, kuris nešykštėdavo derliaus tik gerais metais. Kieme tupinėjo kelios vištos ir dykinėjo pora ožkų, o mes nuolat sukdavome galvas, ką valgysime atėjus žiemai.

Kartais pilką kasdienybę sujaukdavo keisti nutikimai.

Kartą brolis susimušė su kaimynų berniuku ir šis nuskriejo kelis metrus, nors mažo vaiko smūgis negalėjo turėti drūto vyro jėgos. Kitą sykį sesuo taip supyko ant motinos, kad virtuvėje nuo lentynos nukrito visi moliniai puodai. Patys, niekieno nenuversti.

Tačiau niekas to nesureikšmino.

– Velniai dūksta, – numojo ranka tėvas.

Nė vienas mūsų nelaikė savęs ypatingu. Nė vienas net neįtarėme, kad mūsų gyslomis teka kerėtojų kraujas.

Jei atvirai, mano galva buvo prikimšta kitų dalykų.

Iki šiol prisimenu pirmą kartą, kai bažnyčioje atkreipiau dėmesį į kampe stovintį pianiną. Juodą, apsitrynusį, vietomis nusilupusiu laku. Kai kuriuos klavišus buvo apgraužęs laikas, o dangtis girgždėjo taip garsiai, kad kunigas nedrįsdavo jo darinėti.

Mane prie jo it magnetas traukė. Tačiau iš pradžių tik stebėjau.

Kol kiti melsdavosi, sėdėdavau paskutiniame suole ir spoksodavau į pianiną. Kartą kunigas pastebėjo mano žvilgsnį ir pajuokavo, kad instrumentas nuo tokio dėmesio ims ir susigės. Galiausiai jis pasiūlė pabandyti.

Prisėdęs prie pianino nedrįsau paliesti klavišų. Atrodė, kad sugadinsiu kažką švento, ištepsiu savo nešvariais pirštais. Tačiau kunigas paragino:

– Pirmyn.

Paspaudžiau vieną klavišą. Tuomet kitą. Ir dar vieną.

Instrumento garsas nuaidėjo bažnytėlės skliautuose. Niekuo neypatingas, negrabus. Tačiau mane apėmė jausmas, lyg būčiau radęs tai, ko nė nežinojau visą savo gyvenimą ieškojęs.

Kunigas parodė, kaip taisyklingai laikyti rankas. Pamokė kelių pratimų. Atnešė senų natų. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad mokyti manęs net nereikia.

Užtekdavo vieną kartą išgirsti melodiją ir pirštai patys rasdavo kelią.

Ir visi tai pastebėjo.

Po mišių niekas neskubėdavo skirstytis. Žinojo, kad sėsiu prie pianino. Moterys kiūtodavo suoluose susidėjusios rankas ant kelių, seniai stoviniuodavo prie durų. Vaikai, kurie paprastai negalėdavo nė minutės nustygti vietoje, klausydavo sulaikę kvapą.

Kartą, išsisklaidžius muzikos garsams, pastebėjau verkiančią senąją Anę. Puoliau jai padėti, bet ši tik nusišluostė akis ir kaži kaip keistai nusijuokė.

– Jau buvau beveik pamiršusi savo vyro balsą, – vis dar graudindamasi pripažino. – Ačiū tau.

Tuomet pagalvojau, kad senė visai nukvako. Tačiau vėliau pastebėjau, kad mano muzika žmonėms sukelia... jausmus. Prisiminimus. Atgaivina troškimus. Jie mintimis ir siela persikelia kitur. Ten, kur geriau.

Maniau, kad muzika taip ir turi veikti. Nė nepagalvojau, kad tai buvo pirmieji mano galios ženklai.

Netrukus kunigas pasiūlė nuvykti į gretimą kaimą. Ten gyveno jo bičiulis, kuris rengė kažkokią šventę ir ieškojo muzikanto. Iš pradžių atsisakiau. Buvau tik berniokas iš užkampio, neturėjęs nei tinkamų drabužių, nei pasitikėjimo savimi. Tačiau kunigas nenusileido.

– Jei bijosi, taip ir numirsi nieko gyvenime nepatyręs, – pasakė.

Tad išvykau.

Viskas praėjo sklandžiai, o po to vakaro atsirado kitas kvietimas. Net nepastebėjau, kaip ėmiau važinėti po apylinkes. Džiaugdavausi gavęs kelis skatikus, kepalą duonos ar mėsos su sūriu. Grįždavau namo pavargęs, bet laimingas. Atrodė, kad pagaliau esu naudingas.

Motina vis rečiau sukdavo galvą, ką dėti ant stalo. Mažieji broliai ir seserys eidavo miegoti sotūs, o tėvas vis paplekšnodavo per petį taip, lyg pagaliau būčiau tapęs žmogumi, kuriuo verta didžiuotis.

Ir vieną dieną kunigas padovanojo man smuiką.

Iki šiol nenutuokiu, kiek jam kainavo tas instrumentas.

– Susimetė kas kiek turėjo, – pasakė įduodamas dėklą. – Visa parapija.

Pritrūkau žodžių. Kam jiems dovanoti man smuiką, jei net nežinau, kaip juo groti?

Instrumentas buvo gerokai padėvėtas, ne kartą taisytas, tačiau man atrodė lyg tikras lobis. Pirmą kartą perbraukęs stryku per stygas, supratau, kad įsimylėjau. Pianinas buvo nuostabus. Tačiau smuikas... smuikas buvo kažkas daugiau. Jis dainavo. Verkė. Šaukė. Pasakojo istorijas.

Mūsų kaime ėmė pasirodyti vis daugiau atvykėlių. Jie atkeliaudavo įsitikinti, kad istorijos apie sielų virpintoją yra neperdėtos. Mane ėmė kviesti į miestus. Atsirado tikras užmokestis. Tokios sumos, apie kurias mano šeima anksčiau galėjo tik pasvajoti.

Iš pradžių didžiavausi radęs būdą aprūpinti šeimą. Tačiau vėliau pastebėjau, kad ir to vos užtenka.

Tėvas svarstė, kaip būtų galima išplėsti ūkį. Motina kalbėjo apie naują stogą. Broliai svajojo apie nuosavus arklius. Seserys – apie gražesnius drabužius.

Tai nebuvo blogai. Džiaugiausi, kad jie pagaliau pajuto geresnio gyvenimo skonį. Bėda ta, kad tas geresnis gyvenimas priklausė vien nuo manęs.

Jei nustosiu groti – nebeliks ir pinigų. Jei susirgsiu – kentės visa šeima. Jei man kas nors nutiks – sugrius visos jų svajonės.

Taigi, muzika, kuri iš pradžių buvo mano didžiausias džiaugsmas, virto darbu ir pareiga. Turbūt būčiau dar ilgai taip gyvenęs – grojęs, uždarbiaudamas, tempęs šeimą iš skurdo.

Tačiau vieną vakarą po pasirodymo prie manęs priėjo nepažįstamasis. Aukštas. Tiesia nugara. Brangiai atrodančiais drabužiais. Net jo batai atrodė verti daugiau nei visas mūsų ūkelis.

Iškart supratau, kad ne vietinis.

Nepažįstamasis luktelėjo, kol aplink neliko žmonių.

– Puikiai groji, – tarė. – Gal net per puikiai.

Suglumau.

– Ar tai blogai?

Vyras neskubėjo atsakyti. Kurį laiką tiesiog žiūrėjo į mane lyg bandytų kažką įžvelgti.

– Ar niekada nesusimąstei, kodėl žmonės taip reaguoja į tavo muziką?

Gūžtelėjau pečiais.

– Turbūt jiems patinka.

Jis tyliai prunkštelėjo.

– Ne, berniuk. Ne todėl.

Tuomet pirmą kartą išgirdau žodį, kuris pakeitė visą mano gyvenimą. Kerėtojas. Nesupratau, apie ką jis kalba. Kerėtojai buvo istorijos. Legendos. Žmonės iš knygų ir pasakojimų. Tačiau nepažįstamasis tikino priešingai. Jis sakė, kad taip groti mirtingasis nesugebėtų. Tikino, kad mano muzika paliečia sielą. Porino, kad mano giminėje teka kerėtojų kraujas.

Pamenu, kaip nusijuokiau ir pasakiau, kad jis sumaišė mane su kuo nors kitu.

Tačiau vyras nė kiek nesutriko.

– Ar tau ir tavo šeimai nėra nutikę keistų, nepaaiškinamų dalykų? – paklausė.

Ir tuomet ėmiau prisiminti. Per toli nuskridęs brolio skriaudikas. Nuo lentynos nukritę puodai. Karvė, kuri po sesers pykčio priepuolio tris dienas nedavė pieno. Smulkūs nutikimai, kuriems mūsų šeima visada rasdavo paaiškinimą.

Bet... Tai negalėjo būti kerai. Tokie dalykai paprasčiausiai neegzistuoja.

Atsisakiau tuo patikėti ir dėjau į kojas. Tas nepažįstamasis mane gąsdino.

Tačiau po kelių savaičių jis prisistatė prie mūsų durų slenksčio. Nedrįsau papasakoti tėvams apie tai, ką tas vyras kalbėjo. Tik tarstelėjau, kad šis klausėsi vieno iš mano pasirodymų mieste. Motina, išvydusi tikrų tikriausią poną, nedrąsiai pasiūlė pasilikti vakarienės.

Tas vyras prisijaukino mano šeimą. Broliams ir seserims vis duodavo kokį skanėstą, girdavo tėvo darbą ūkyje, nešykštėdavo komplimentų motinai. Po kelių dienų jau sėdėjo prie mūsų stalo lyg senas bičiulis.

Iš pradžių atvykėlis daugiausia kalbėjo apie mane. Apie muziką ir talentą. Tačiau netrukus pokalbiai pakrypo kita linkme. Apie kerėtojus, kilmingas gimines ir žmones, kurių vien vardas priverčia nulenkti galvas.

Tiesa, teko pripažinti, kad kerėtojai iš tikrųjų egzistavo – atvykėlis pademonstravo kelis triukus. Privertė atgyti nuvytusią gėlę, be žodžių liepė ožkoms kudakuoti kaip vištoms. Nors dabar suprantu, kad tai tebuvo kerų trupiniai, mums atrodė, kad tapome stebuklo liudininkais.

Pamenu, tėvas su motina į save gėrė kiekvieną atvykėlio žodį. Jie buvo neišprusę, eiliniai kaimo žmonės. Susitaikę su sunkia dalia. Bet staiga kažkas ėmė ir pasakė, kad jie – ypatingi. Kad jie nusipelnė daugiau.

Kuo ilgiau svečias kalbėjo, tuo labiau keitėsi mano tėvų veidai. Jie pradėjo didžiuotis. Pūstis. Netgi žvelgti į kaimynus kaip į prasčiokus.

Man visa tai nepatiko.

Tas atėjūnas atrodė pernelyg susidomėjęs mano šeima. Kartais pagaudavau jį mane stebint. Lyg galvoje spręstų kažkokią lygtį, o aš būčiau jos sprendimas.

O tuomet jis ėmė pasakoti apie Spiritus slėnį. Apie vietą, kurioje išsipildo troškimai, kur galima susigrąžinti prarastas galias, praturtėti ar tapti galingu. Net susigrąžinti mirusiuosius. Tėvų akys suspindo, tik aš vienas negalėjau atsikratyti blogos nuojautos. Nes kuo nuostabesnė darėsi istorija, tuo mažiau ji panašėjo į tiesą.

Galiausiai tėvas paklausė:

– Jeigu ta vieta egzistuoja, kodėl ten niekas nekeliauja?

Svečias liūdnai šyptelėjo.

– Vieni nedrįsta, o kiti... negrįžta.

Žodžiai pakibo ore.

Tačiau užuot išgąsdinę, jie tik paskatino mano tėvą.

– Nes tie bailiai per gerai gyvena! Turi pajusti skurdo ir vargo skonį, kad galėtum kovoti iš paskutiniųjų dėl šviesios ateities.

Atvykėlis entuziastingai pritarė ir trumpam į mane dirstelėjo. Susigūžiau.

– Taip, visiška tiesa. Turi trokšti to visa savo siela. Pasirengti padaryti bet ką. Reikia valios. Stiprybės. Užsispyrimo.

– Mes visa tai turime, – pakylėtas pareiškė tėvas.

Jis jau regėjo naują gyvenimą: namą sulopytu stogu, pilną podėlį maisto, žiemą besikūrenančią krosnį. O gal net ir daugiau – gyvenimą tarp ponų mieste, elegantišką namą ir galbūt net kelis patarnautojus.

Staiga suvokiau, kokia pavojinga gali būti viltis. Nes vos ji apsigyveno mūsų troboje, niekas nebenorėjo jos paleisti.

Tačiau svečias papurtė galvą.

– Keliauti gali tik stipriausias. Tas, kuris naudojasi kerais. Ir nesvarbu, kad to net pats nesuvokė. Spiritus slėnis jam būtų maloningiausias.

Visų akys nukrypo į mane.

Tėvai manęs nevertė. Neliepė. Net neprašė. Tačiau ir taip buvo aišku – buvau jų vienintelė viltis.

– Papasakok daugiau apie tą Spiritus slėnį, – galiausiai tvirtai tariau.

Vyras patenkintas linktelėjo, tėvai atsikvėpė iš palengvėjimo.

Atvykėlis papasakojo viską, ką žinojo. Arba bent jau viską, ką norėjo papasakoti. Apie protėvius, troškimų kainą, žmones, kurie keliavo į slėnį ieškoti galios. Apie tuos, kurie grįžo pasikeitę. Ir apie tuos, kurie niekada negrįžo.

Niekada taip ir nepaklausiau, iš kur jis viską sužinojo. Kiek tiesos atskleidė. Tiesiog aklai juo pasitikėjau.

Kvailys. Štai kas buvau.

Kerėtojas pareiškė, kad grįš po savaitės, esą jam reikia pasiruošti.

Tos dienos išsitęsė į amžinybę, neradau sau vietos. Bijojau ir abejojau, tačiau šeima džiūgavo taip, lyg jau būčiau grįžęs namo nešinas protėvių dovanomis.

Negalėjau jų nuvilti.

***

Ritualas prasidėjo prieš aušrą.

Kerėtojas išdėliojo ant žemės keistus simbolius, uždegė žvakes, iš senovinės knygos balsu skaitė svetimus žodžius. Tėvai stovėjo greta susikibę rankomis. Mažieji broliai ir seserys žiūrėjo į mane lyg į didvyrį.

Man buvo baisu.

Mirtinai baisu.

Tačiau dar baisiau buvo juos nuvilti.

Kai oras aplink pradėjo virpėti, o priešais atsivėrė rūku aptraukta ertmė, motina mane apkabino. Tėvas stipriai suspaudė petį.

– Sugrįžk, sūnau, – pasakė.

Linktelėjau, nes išdžiūvusi burna neleido prabilti. Vos tik drebančiomis kojomis žengiau pirmyn, išgirdau kerėtojo balsą.

– Vaikine, tikiuosi, išgyvensi.

Sustojau.

Kažkas jo balse privertė mane atsisukti.

– Man reikia, kad tau pavyktų.

Tą akimirką supratau viena: jis siuntė mane į Spiritus slėnį ne dėl mano šeimos. Ne dėl manęs. Jis turėjo savų priežasčių.

Tačiau nespėjau atsitraukti, kai staiga žemė dingo iš po kojų.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.