Spiritus šnabždesiai (XXI)

Kūnas virpėjo, kojos linko ir aš kone paknopstomis skubėjau paskui Eriką. Jis žingsniavo neatsigręždamas, lyg trokšdamas kuo greičiau palikti už nugaros Martą, jos kaltinimus ir visus tuos žmones, įstrigusius tarp gyvenimo ir mirties. Norėjau jį sustabdyti, liepti pagaliau viską paaiškinti, tačiau staiga suvokiau, kad Spiritus slėnis vėl keičiasi.

Pilkos uolos suvirpėjo tarsi karščio iškreiptas miražas. Jų kontūrai ėmė lietis, blankti ir po truputį tirpti ore. Iš pradžių pamaniau, kad man vaidenasi, tačiau netrukus po kojomis nebeliko akmenų. Pėdos ėmė smigti į minkštą smėlį.

Sumirksėjau.

Priešais driekėsi kopos. Nedidelės, vėjo nuglostytais šonais, viena po kitos banguojančios iki pat horizonto. Ausis pasiekė tolima bangų mūša.

Staigiai atsigręžiau.

Uolų nebeliko.

Už nugaros plytėjo tik akimis neaprėpiami smėlynai.

– Kas, po galais, čia vyksta? – aiktelėjau.

Tą pačią akimirką Erikas suklupo.

Vaikinas krito ant kelių taip netikėtai, kad širdis akimirkai nusirito į kulnus. Jis nusiplėšė nuo veido kaukę, rankomis įsirėmė į smėlį. Krūtinė sunkiai kilnojosi, kaktą išmušė prakaito lašai.

– Erikai? – nusigandusi puoliau prie jo. – Kas tau?

Tačiau jis neatsakė. Jo pečiai virpėjo, pirštai gniaužė smėlį. Iš po stipriai užmerktų vokų išriedėjo ašara.

Sutrikusi sustojau šalia. Nesumojau, ką daryti.

Pirmą kartą mačiau Eriką tokį.

Ištiesiau ranką, bet paskutinę akimirką sustingau. Oberotų dvare niekas vieni kitų neguosdavo. Jei kas nors palūždavo, tai būdavo laikoma silpnybe.

Bet aš nebuvau tokia kaip jie. Todėl uždėjau delną Erikui tarp menčių ir atsargiai perbraukiau per nugarą. Raminamai. Užjaučiamai. Nežinojau, kokią naštą jis neša. Kokias paslaptis slepia. Gal tie žmonės jį ir kaltino, bet aš neturėjau už ką jo smerkti. Bent iki tol, kol neišgirdau visko iš paties Eriko lūpų.

Atsisėdau šalia. Laukiau, kol išdžius jo ašaros ir išsivadės širdgėla.

Kokia suknista vieta.

Net gyvenimas Oberotų dvare ėmė atrodyti it vaikų žaidimas.

Galiausiai Erikas sutramdė jį smaugiantį skausmą, pakilo ant kojų. Maniau, tiesiog nueis šalin, tačiau jis ištiesė man ranką. Nustebusi ją paėmiau, atsistojau ir leidausi vedama.

Kopos šlaitas buvo statesnis, nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Smėlis barstėsi po padais, vėjas draikė plaukus ir mane užliejo jausmas, kad netrukus... netrukus pasieksiu savo kelionės tikslą. Pasiekęs kopos viršūnę, Erikas paleido mano delną ir mostelėjo į tolį.

Sulaikiau kvapą.

Prieš akis atsivėrė jūra.

Tikra, banguojanti, dumbliais kvepianti žaluma. Ji savo putotomis vilnimis skalavo auksinį krantą – tuščią kiek tik užmato akys. Nei žmonių, nei kirų. Jei ne melsva dienos šviesa ir žinojimas, kad esi prakeiktoje skylėje, turbūt pamanytum patekęs į nepaliestą rojų.

Tačiau pro akis nepraslydo visai netoli kranto stūksanti siaura uola. Nutolusi vos per puskilometrį, išnirusi iš vandens, atidengusi pasauliui savo baltuojantį skardį. Ant nuplikusios viršūnės siūbavo keli medžiai, o gerai įsižiūrėjusi supratau – ten pat pūpso ir išklypęs trobesys.

Širdis suplakė tankiau.

– Taip, ten tai, ko ieškai, – bespalviu balsu patvirtino Erikas ir atsisėdo ant smėlio, veidu į jūrą.

Prisėdau šalia, rankomis apsivijau sulenktus kelius.

– Viskas staiga tapo žiauriai tikra, – sumurmėjau prikandusi lūpą.

Iki šiol viskas priminė keistą sapną. Tarsi bet kurią akimirką galėčiau nubusti savo kambaryje ir suvokti, kad visa tai – derilijos sukeltas sapnas. Tačiau dabar mano tikslas badė akis. Pūpsojo it votis ant tos uolos, mesdama man iššūkį.

– Atsiprašau, – staiga tarė Erikas.

Nustebusi atsisukau.

– Už ką?

Vaikinas kurį laiką tylėjo. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į horizontą.

– Už tą susidūrimą, – galiausiai pripažino. – Už mano... silpnumą.

Atsidusau.

– Nemeluosiu, nė velnio nesupratau, kas ten atsitiko.

Eriko lūpose šmėstelėjo blanki šypsena, tačiau ji greitai išblėso. Jis sauja pasėmė smėlio ir leido jam byrėti tarp pirštų.

Džiaugiausi, kad jis nusiėmė kaukę. Be jos atrodė daug žmogiškesnis. Pažeidžiamesnis. Prisiminiau, kaip Marta prisipažino nežinanti nei jo vardo, nei veido. Staiga supratau, kad man buvo leista pamatyti tokią Eriko pusę, kurios dauguma Spiritus slėnio gyventojų niekada nepažino.

– Marta nemelavo – iš tikrųjų vedžiau visus tuos žmones pas protėvius, – liūdnai susimąstęs, galiausiai prisipažino Erikas. – Kai kurie pasiekė trobelę. Kiti pasiklydo iliuzijose pakeliui. Spiritus slėnis mėgsta pasiimti žmones dar prieš jiems pasiekiant tikslą, – vaikinas minutėlei pritilo. – Vieni čia atkeliavo trokšdami daugiau galios. Kiti norėjo susigrąžinti mylimuosius. Dar kiti siekė keršto. Visi turėjo priežastį rizikuoti, – jo žvilgsnis nuslydo bangų keteromis. – Kai kuriems nepavyko įtikinti protėvių, kad yra verti jų dėmesio. Kitiems pasiūlyta kaina pasirodė per didelė.

Erikas prisimerkė, nunarino galvą.

– Jie visi pasiliko čia. Klajoja. Pamažu nyksta.

Pajutau, kaip per nugarą perbėgo šiurpas.

– Kodėl čia? Kodėl negrįžo namo? – išdrįsau paklausti.

– Protėviai jų neišleido.

Eriko žandikaulis įsitempė. Akys įsmigo į ant uolos stūksančią trobelę.

– Kodėl?

– Parodyti savo galią, – susiraukė vaikinas. – Pasimėgauti kitų kančia. Galbūt Spiritus slėnį išlaikyti paslaptyje. Įsivaizduoji, kas būtų, jei kerėtojai vienas po kito grįžtų į gyvųjų pasaulį staiga išpildę savo didžiausią troškimą?

– Spiritus slėnis taptų naujuoju Disneilendu, – nenorom pripažinau.

– Nežinau, kas tai yra, bet, neabejoju, taip ir būtų.

Kurį laiką klausėmės bangų mūšos.

Vėjas vėlė Eriko plaukus, o mano žvilgsnis vis krypo prie šalia numestos kėkšto kaukės. Staiga prisiminiau Martos žodžius. Tai, kad ji nežinojo jo vardo. Niekada nebuvo mačiusi jo veido. Tada prisiminiau Henriką. Seną istoriją. Vaikiną, kuris vienintelis sugrįžo iš Spiritus slėnio.

Širdis ėmė plakti greičiau.

– Bet... koks visame šitame iškreiptame žaidime tavo vaidmuo? – tyliai paklausiau. – Kodėl tu juos vedi? Ir kodėl nesi vienas iš jų?

Vos ištarusi paskutinį sakinį sustingau. Minčių raizgalynė staiga išsinarpliojo lyg timptelėta už teisingo galo. Erikas pernelyg gerai pažinojo Spiritus slėnį. Išmanė kelią. Matė protėvius. Žinojo kainą. Lyg būtų pats visa tai patyręs.

Delnu prisidengiau lūpas.

– Tu, – nuostabos kupinu balsu sušnabždėjau. – Tai tu grįžai iš Spiritus slėnio į mirtingųjų pasaulį, o netrukus vėl pradingai.

Vaikinas nelinksmai šyptelėjo.

– Taip.

Kurį laiką tik spoksojau į jį.

Ta istorija buvo vienintelė viltis, kad Spiritus slėnis nėra tik spąstai, iš kurių niekas nesugrįžta. Henrika valandų valandas knaisiojosi po senus rankraščius, kol surado pasakojimą apie vaikiną, kuriam pavyko.

Ir dabar paaiškėjo, kad tas vaikinas sėdi šalia manęs.

– Henrika rado aprašytą tavo istoriją, – susijaudinusi iškvėpiau. – Tu suteikei mums vilties, kad visa tai įmanoma.

Žvilgsnis nukrypo į jūrą. Į trobelę ant uolos. Paskui vėl į Eriką.

– Bet tu čia. Ir, sprendžiant iš visko, jau ne vieną šimtmetį.

Erikas tylėjo.

– Ar protėviai tavęs neišleidžia? – galiausiai paklausiau.

– Ne, – jis papurtė galvą. – Jie sutiko priimti mane atgal.

Loštelėjau iš netikėtumo.

– Atgal?

Žodis išsprūdo greičiau, nei spėjau jį apgalvoti.

– Andrėja, ar nori, papasakosiu, koks esu pabaisa? – paklausė Erikas.

Jo balse nebuvo nei pykčio, nei ironijos. Tik nuovargis. Vaikinas niūriai pažvelgė į šalia numestą kėkšto kaukę.

– Išklosiu tau viską. Nes, po velnių, kaip aš nuo visko pavargau, – jis sunkiai atsiduso. – Tik tark žodį.

Kurį laiką tylėjau.

Bangos ritmingai daužėsi į krantą, o virš mūsų galvų švilpė vėjas. Žvilgsnis vis krypo prie trobelės ant uolos. Vietos, dėl kurios atkeliavau į Spiritus slėnį. Vietos, kuri, regis, sugriovė Eriko gyvenimą.

Miriau iš nekantrumo.

Norėjau sužinoti tiesą. Norėjau suprasti, kodėl žmogus, tapęs legenda, virto atsiskyrėliu su kėkšto kauke. Kodėl visi tie pasmerktieji jo nekenčia. Kodėl jis taip desperatiškai mėgino mane atkalbėti.

Tačiau kartu nujaučiau, kad po šio pokalbio viskas pasikeis. Kad daugiau niekada nebegalėsiu žiūrėti į Eriką taip, kaip iki šiol.

Vis dėlto šiuo metu pasaulyje nebuvo nieko, ko trokščiau labiau nei išgirsti jo istoriją.

– Papasakok, – galiausiai linktelėjau.

Erikas nepakėlė akių.

– Esi tuo tikra?

– Ne.

Jo lūpų kamputis vos krustelėjo.

– Bent jau sąžininga.

– Bijau, kad tiek amžių gyvenęs tarp monstrų tiesiog įtikėjai esąs vienas jų.

Erikas nelinksmai šyptelėjo.

– O kad tai būtų tiesa.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.