Spiritus šnabždesiai (XX)

Tarp pilkų slėnio akmenų stojo tyla. Rodos, visi tik ir laukė, ką pasakys Erikas. Kaip pasiteisins, ginsis ar pasiaiškins. Tačiau šis ant krūtinės sukryžiavo rankas ir suspaudė lūpas. Akivaizdu, nė neketino prabilti.

Nužvelgiau kadaise žmonėmis buvusius šešėlius. Jei Erikas juos nuvedė pas protėvius... Vadinasi, jiems nepasisekė. Nei vienas jų negrįžo į mirtingųjų pasaulį. O gal, kaip ir Erikas, patys nusprendė čia likti?

Žvelgiant į gyvybę praradusius veidus, tuo suabejojau.

– Mane perspėjo, kad gali tekti sumokėti kainą, – tariau kuo ramiau, nors gerklę veržė nerimas.

Tačiau Marta pašaipiai kilstelėjo antakius.

– Gali tekti? Vaike, visi, kuriuos jis vedė, yra čia.

Mano akys išsiplėtė, žvilgsnis ėmė lakstyti tarp žmonių. Visi? Gal senoji ką nors sumaišė. Gal ji nežinojo, kad yra tokių, kurie sumokėjo kainą ir gavo, ko atvykę?

– Privalo būti kitų, – sušnabždėjau džiūstančia burna. – Žinau istoriją apie vaikiną, kuris grįžo iš Spiritus slėnio.

Tarp žmonių nuvilnijo šurmulys.

– Tai tik pasakos, – piktai metė Marta. – Kaip ir visos istorijos apie protėvius. Apie Spiritus slėnį, kuriame gali susigrąžinti galias, prikelti mirusiuosius ar išpildyti slapčiausius troškimus. Melas. Viskas melas.

Jos balsas vis stiprėjo. Aplink stovintys žmonės tylėjo, kai kurie nusuko akis ar suspaudė lūpas. Lyg būtų tai girdėję šimtus kartų, bet vis tiek negalėtų su tuo susitaikyti.

– Girdi, vaike? Melas!

Moteris plačiai išskėtė rankas, tarsi rodytų visą aplink mus plytintį pasaulį. Pilkas uolas. Suskilinėjusią žemę. Žmones, kurie atrodė panašesni į vaiduoklius nei į gyvuosius.

– Štai kas yra Spiritus slėnis, – jos sudžiūvęs pirštas staiga nusitaikė į Eriką. – O štai kas mus čia atvedė.

Erikas nė nekrustelėjo.

– Čia ne stebuklas ir ne išsigelbėjimas, – tęsė Marta. – Tai pragaras. Esame pasmerkti egzistuoti nei gyvi, nei mirę. Diena po dienos, metai po metų stebėti tą patį dangų ir laukti to, kas niekada neateis. Vien todėl, kad patikėjome. Vien todėl, kad sekėme Vedliu.

Ji karčiai nusijuokė.

– O paskui jis mus tiesiog paliko.

– Tai buvo jūsų pasirinkimas, – staiga šaltai atkirto Erikas.

Marta piktai nusikvatojo.

– Taip ir kartoji, ar ne? Kiekvieną kartą. Kad nereikėtų pripažinti tiesos.

– Tai ir yra tiesa.

– Ne. Tai iliuzija, kurią susikūrei, kad galėtum ramiai miegoti.

Išgirdau raudą. Vėliau dejonę. Žmonės glaudėsi prie uolų ir atrodė, kad kai kurie jų mintimis įstrigę kitur. Kovotų su savo demonais. Nudiegė širdį pagalvojus, kad galbūt jie kamuojasi Spiritus slėnio žabanguose. Nė nepagalvojau, kas nutinka tiems, kurie nesugeba įveikti iliuzijos ir savo baimių. Tačiau dėmesį nuo pasmerktųjų atitraukė Erikas.

– Visi iki vieno patys atkakote į Spiritus slėnį, – kietai tarė jis.

– Bet tu mus pas juos nuvedei! – suriko Marta. – Tu žinojai kelią. Žinojai, ko mes ieškome. Galėjai liepti grįžti atgal!

– Ir būtum paklausiusi?

Moteris trumpam užsičiaupė.

– Būtumėte visi grįžę namo? – balse pasigirdo kartėlis. – Ne. Būtumėte nekentę manęs už tai, kad stojau jums skersai kelio.

– Bent jau nebūtume likę čia!

– Aš jūsų čia neįkalinau!

Eriko kėkštai sujudo. Paukščiai neramiai suplasnojo sparnais, ėmė sukti ratus virš mūsų galvų.

Tačiau Marta jau nebesiklausė.

– Melagis! – suspiegė ji ir puolė pirmyn.

Suakmenėjusi stebėjau, kaip link moters šovė pulkas kėkštų. Jie plakė sparnais jai per veidą, kabinosi nagais į drabužius ir plaukus, garsiai čirpė lyg įspėdami laikytis atokiau. Marta užsidengė galvą rankomis ir atsitraukė.

Keletas pasmerktųjų puolė jai padėti. Suėmė moterį už pečių, tempė atgal, ramino, tačiau nė vienas neatrodė iš tiesų nustebęs. Lyg ne pirmą kartą būtų tapę tos pačios scenos liudininkais.

Pamažu šurmulys nuslopo.

Žmonės išsisklaidė prie uolų ir akmenų. Vieni atsisėdo, kiti nusisuko į horizontą. Jų veidai tapo apatiški, judesiai – vangūs.

Tarsi visas šis reikalas būtų tik trumpam sudrumstęs stovintį pelkės vandenį.

– Eime, – niūriai paliepė vedlys. – Jau nebėra kelio atgal.

Nepajėgiau pajudėti.

Žvilgsnis vis krypo prie žmonių, likusių tarp pilkų uolų. Marta galėjo meluoti. Galėjo nekęsti Eriko. Galėjo bandyti mane išgąsdinti.

Tačiau šių žmonių ji neišgalvojo.

Jie buvo tikri. Kažkada ir jie turėjo tikslą. Troškimą, dėl kurio buvo pasiryžę rizikuoti viskuo.

Kūnu nuvilnijo šaltis.

Vis svarsčiau ar ir manęs laukia toks likimas. Ar tai – ne blogiau už mirtį?

– Andrėja.

Krūptelėjau išgirdusi Eriko balsą.

Negalėjau čia likti. Tik ne tarp žmonių, kurie atrodė lyg būtų pralaimėję ne kovą, o patį gyvenimą.

Nuleidusi akis pasukau paskui vedlį.

– Greitai susitiksime, – iš už nugaros atsklido duslus Martos balsas.

Nesiryžau atsigręžti.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.