Spiritus šnabždesiai (XVIII)

Trumpą akimirką sklendžiau nebūtyje, o tada veidu tėškiausi į žemę. Tarp dantų sugirgždėjo smėlis, skaudžiai nudiegė alkūnę. Kelias sekundes gulėjau nejudėdama ir gaudžiau kvapą. Tuomet apsiverčiau ant nugaros ir pramerkiau akis. Virš galvos plaukė Spiritus slėnio debesys, sunkūs ir pasišiaušę kaip ir mano pačios besiblaškančios mintys.

– Andrėja?

Eriko šešėlis palinko virš mano galvos, bet mostelėjau ranka, nebyliai prašydama pasitraukti.

Man reikėjo minutėlės susivokti.

Galvoje vis dar sukosi iliuzijos atspindžiai: tėvo šypsena, motinos žvilgsnis, tobuloji Andrėja ir suklupęs raudonplaukis vaikinas. Visą gyvenimą maniau esanti viena. Nevykusi Oberotų dukra. Mergina be galių.

Tačiau dabar prisiminiau tuos, iš kurių galios buvo atimtos pačių kerėtojų. Atgyvenusios viduramžiškos kovos, ritualai, bausmės... Nervų galūnėmis pajutau bejėgiškumą suvokus, kad kažkas galingesnis bet kurią akimirką gali nuspręsti tavo likimą.

Niekada nesusimąsčiau, kad tokių pasmerktųjų buvo daug.

Gal ne visi buvo visai be galių kaip aš. Kai kurie paveldėjo silpną magiją. Kai kurie galėjo sukurti tik menką iliuziją ar vos pajudinti daiktą. Tačiau galingųjų pasaulyje tai nieko nereiškė. Jei negimei įtakingoje giminėje, tavo gyvenimo vertę dažniausiai nustatydavo galia.

Nebuvau viena. Tik apie tokius kaip aš nebuvo kalbama. Klaidžiojome tarp skirtingų pasaulių, nerasdami sau vietos. Atstumti.

Giliai įkvėpusi pakėliau galvą. Erikas stovėjo nusiėmęs kaukę, neramus, jo akys klaidžiojo mano veidu. Turbūt bandė suprasti, ar iš iliuzijos grįžau pasikeitusi. Jis geriau nei kas kitas žinojo, ką Spiritus slėnis geba padaryti atklydusioms sieloms. Sunaikinti... o gal... atgaivinti.

– Gyva, – sumurmėjau atsisėdusi, delnu nuo veido nusibraukusi prilipusius grumstus.

– Taip, problema ne gyvybėje, – suniurnėjo Erikas ir prisimerkė. – Kaip jautiesi?

Sumirksėjau. Vienareikšmiško atsakymo nebuvo, tačiau vienas žodis tiko.

– Praregėjusi.

Vaikinas susiraukė, kaktoje įsirėžė raukšlė.

– Negalima tikėti viskuo, ką parodo Spiritus slėnis.

– Jis tiesiog man leido pasirinkti, – prabilau. – Ir tada supratau, kad nenoriu būti tokia, kaip mano šeima. Prisiminiau, kad tokių kaip aš – daugybė. Erikai, nesu viena.

– Žinoma, ne. Spėju, gyvenai tarp galingųjų, todėl neturėjai progos sužinoti, kad galingųjų pasaulyje ne tiek jau daug. Bent jau taip buvo mano laiku, – staiga vaikinas viltingai pažvelgė į mane. – Gal persigalvojai?

Nė nereikėjo aušinti burnos, ir taip supratau, ką turi omenyje.

Pažvelgiau į tolumą. Kažkur už lygumų laukė jūra. Už jos – protėviai. Jų rankose – mano galia. Mano didžiausias troškimas.

– Ne, – ramiai atsakiau.

Erikas nusivylė.

– Andrėja...

– Nepersigalvojau.

Vaikinas atsiduso, delnu persibraukė plaukus.

– Juk sakei, kad praregėjai.

– Taip. Jei grįšiu tokia pati bejėgė, niekas nepasikeis. Nei man, nei kitiems, – prieš akis vėl iškilo arenoje suklupęs vaikinas. – Yra žmonių, kurių niekas negina. Tokių, kurių likimą sprendžia kažkas stipresnis, – iškvėpiau suvokusi, kad viduje užgeso keršto liepsna. – Prašysiu protėvių grąžinti mano galias ne tam, kad atkeršyčiau. O tam, kad galėčiau pastovėti už silpnuosius.

– Kad pasipriešintum šimtmečių tvarkai? – kilstelėjo antakį Erikas.

– Kad parodyčiau, jog galingieji be mūsų – niekas.

– Skamba kaip revoliucija.

Papurčiau galvą ir delnais užsidengiau veidą.

– Skamba kaip beprotybė.

– Taip, – atsiduso Erikas. – Žinai, ši vieta... klastinga. Kad ir ką parodo, kad ir ką padeda suvokti, čia nėra paprasto kelio.

– Nieko paprasto ir nesitikėjau.

Vaikinas sukando dantis, nusprendė nesiginčyti.

Paskui Eriką žingsniavau susimąsčiusi, nesumodama ar teisingai nusprendžiau. Mano vedlys atrodė paniuręs. Kažkodėl tikėjosi, jog persigalvosiu. Žinojau, kad protėviai pareikalaus kainos – buvau pasiryžusi ją sumokėti. Jei atvirai, dabar tuo buvau dar labiau užtikrinta nei prieš tai. Tačiau Erikas... Net vėl prisidengęs kėkšto kauke nesugebėjo paslėpti jį persmelkusios nevilties.

– Klausyk, kas negerai? – galiausiai neištvėrusi pratrūkau. – Ką tokio padariau, kad dabar jaučiuosi kalta, jog tu toks... toks paniuręs? Juk neverčiau tavęs eiti kartu. Pats taip nusprendei.

Staiga Erikas sustingo. Jis sustojo taip netikėtai, kad vos neįsirėžiau į jo nugarą. Nekreipdamas dėmesio į mano nuostabą, skubiai atsigręžė, sviedė kaukę ant žemės ir degančiomis akimis išrėžė:

– Viskas negerai, Andrėja! Tu tokia apsėsta minties turėti galių, kad esi pasiruošusi prarasti savo gyvenimą, savo sielą, save! Negi tavo gyvenimas toks apgailėtinas, kad esi pasiruošusi jį paaukoti? Negi nėra nieko, dėl ko verta gyventi?

Erikas stovėjo vos per žingsnį, jo akys lakstė mano veidu it paklaikusios, šnervės virpėjo. Jaučiau nuo jo sklindančią paniką. Skausmą. Bejėgiškumą. Knietėjo paliesti jo skruostą, patikinti, kad viskas bus gerai.

Bet iš kur, po velnių, man žinoti? Gal viskas baigsis tragiškai. Gal protėviai iškapos man akis, išsuks rankas ir suluošintą grąžins į Oberotų dvarą, kur manęs lauks mirtis. Gėda turėti dukterį be galių, bet suluošintą – nepriimtina.

– Nesupranti, – tariau kiek įmanoma švelniau, stengdamasi numalšinti Eriko protrūkį.

– Nesuprantu? Andrėja, tai tu nieko nesupranti, – vaikinas suleido pirštus į plaukus ir skausmingai užsimerkė. – Dar truputis ir aš... Nebegalėsiu tau niekuo padėti.

Neištvėriau. Staiga žengiau priekin, rankomis apsivijau Eriko liemenį ir prisiglaudžiau. Vaikino kūnas įsitempė, akimirkai sustingo. Girdėjau jo besidaužančią širdį. Galiausiai jis atsakė tuo pačiu: apkabino, prispaudė smakrą prie mano viršugalvio ir sunkiai atsiduso.

– Nežinau kodėl, nežinau už ką, bet tu man parodei daugiau gerumo nei visa mano šeima kartu sudėjus, – užtikrintai išbėriau vaikinui į krūtinę. – Jei ne tu, būčiau seniai galą gavusi. Bet suprask, visą savo gyvenimą turėjau tikslą. Jei ir pasikeitė priežastys, tikslas išliko tas pats. Einu pas protėvius. Lai jie sprendžia, koks bus mano likimas.

Erikas trumpai spustelėjo mano pečius ir atsitraukė. Įdėmiai pažvelgė į akis.

– Žinojau, kad neperkalbėsiu, – pripažino. – Tačiau privalėjau pabandyti. Paskutinį kartą.

– Kodėl?

– Kas kodėl?

– Kodėl tau taip rūpi? Kodėl rūpiu aš?

Vaikinas staiga nusuko akis. Skubiai nuo žemės pakėlė kaukę, nusigręžė ir sumurmėjo:

– Eime, ši lyguma tik atrodo apgaulingai tuščia.

Suvokiau negausianti atsakymo į savo klausimą. Ir visgi... Viduje kaži kas sukirbėjo. Dar niekuomet nesijaučiau kieno taip saugoma. Teko pripažinti, tas jausmas šildė.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.