Spiritus šnabždesiai (XVII)

Plojimai nesiliovė.

Iš pradžių pamaniau, kad tai tik iškreiptoje Spiritus slėnio realybėje užstrigęs prisiminimo aidas. Tačiau netrukus tribūnose sėdintys žmonės ėmė lietis, jų veidai prarado bruožus, kūnai virto tamsiomis dėmėmis.

Liko tik šeima.

Arenos centre tebestovėjo Armandas. Staiga jis kilstelėjo galvą ir pažvelgė tiesiai į mane. Kūnu nuvilnijo šiurpas, kai jo lūpos išsitempė į vypsnį. Akyse blykstelėjo kaitra – lyg pragaro pažadas.

Ūmai jo siluetas išsisklaidė ore, jo vieton stojo kita figūra.

Krūptelėjau atsidūrusi vos per pusmetrį nuo... ko?

Veidas. Plaukai. Kūnas. Viskas iki skausmo pažįstama.

Aš.

Tik kitokia.

Išdidi. Rami. Galinga.

Oras aplink kitą mane tiesiog pulsavo pritvinkęs galios. Ji tekėjo gyslomis, spinduliavo po oda. Kita aš buvo tobula – nepriekaištinga oda, švytintys plaukai, savimi pasitikinčio žmogaus laikysena.

Tokią save įsivaizduodavau slapčiausiose, po devyniais užraktais paslėptose mintyse.

Tobuloji Andrėja stovėjo priešais, tačiau žvelgė kiaurai mane. Apsisukusi supratau – ji bejausmiu žvilgsniu tyrinėjo ant kelių suklupusį raudonplaukį vaikiną. Šis buvo išsekęs. Veidu tekėjo prakaitas, rankos, nukarusios prie šonų, virpėjo.

Pralaimėtojas.

Sutrikusi ėmiau dairytis po areną, akys iškart užkliuvo už vienintelių minioje neišsiliejusių žmonių.

Tėvo veide švietė santūrus pasididžiavimas. Motinos akys blizgėjo, o Adelė atrodė pritrenkta.

Buvau verta jų dėmesio, jų susižavėjimo.

Baisiausia, kad man tai patiko. Nekenčiau savęs už tai, tačiau kartu nepajėgiau nusukti akių.

– Na? Kas toliau, sesut? – staiga suvirpėjau išgirdusi Armando balsą.

Kita aš buvo dingusi. Tačiau arenoje vis dar klūpojo raudonplaukis vaikinas.

Pažvelgiau į savo rankas. Aplink pirštus kibirkščiavo kerų žiežirbos. Tokios galingos, kad net sopėjo.

– Argi ne to norėjai?

Sunkiai nurijau seiles. Armandas ragino užbaigti kovą – vienaip ar kitaip. Žinau, ko tikėjosi. Troškau, kad tėvas bent kartą į mane pažiūrėtų taip, kaip žiūrėjo į Armandą.

Troškau nustoti būti nusivylimu.

Troškau nebebūti mergaite, kuri neturi nieko.

Vaikinas priešais nukragino galvą lyg suprasdamas, kas jo laukia.

Ir tada mane persmelkė siaubingas suvokimas – lengva pasirinkti galią. Ir kaip lengva patikėti, jog verta tapti monstru, jei už tai gausi meilę.

Arenoje pakilo vėjas. Kerai aplink pirštus sukibirkščiavo dar ryškiau.

Įdėmiau pažvelgiau į priešais klūpantį vaikiną. Nors buvo susitaikęs su likimu, galiausiai oriai kilstelėjo galvą ir užsimerkė. Turbūt žinojo, kad Oberotai eina iki galo – jei pralaimi kovoje, netenki savo galių. Jie nesigaili. Atsikrato silpnųjų tikindami, kad kerėtojų pasaulis išliks tik tuomet, jei galia slypės to vertuose.

Oberotai apvalys šį pasaulį.

Šimtus kartų stovėjau priešais žmones, kurie buvo stipresni, galingesni, geresni už mane. Žinojau, ką reiškia laukti smūgio. Žinojau, ką reiškia būti silpnesnei.

Tik šįkart buvau kitoje pusėje.

– Padaryk tai, – gundomai sušnabždėjo Armandas. – Niekas nemylės tavęs už tai, kokia esi dabar. Bet gali pamilti, jei pasirinksi teisingai.

Širdis it pašėlusi dunksėjo į šonkaulius.

– Užsičiaupk.

– Galiu užsičiaupti, bet pati žinai – esu teisus.

Prieš akis šmėstelėjo pasibjaurėjimo kupina tėvo veido išraiška. Sugniaužti motinos delnai. Adelės panieka. Metų metai engimo. Metų metai beviltiško bandymo tapti pakankama. Pakankamai protinga. Pakankamai naudinga. Pakankamai verta.

– Užsičiaupk! – sušnypščiau.

Tačiau Armando balsas rangėsi aplink it slidi angis.

– Jie myli tik stipriuosius.

Arenoje nuvilnijo plojimų banga. Ji stiprėjo, tarsi išsiliejusių veidų minia pritartų kiekvienam jo žodžiui.

– Kaip manai, kodėl tėvas myli mane?

Suspaudžiau kumščius.

– Jis tavęs nemyli, – išspaudžiau. – Tik sukūrė iliuziją, kad esi mylimas. Esi jam naudingas, nes tu – jo sukurtas monstras!

Ūmai supratau. Jei smogčiau, tapčiau ne Armandu. Tapčiau tikra Oberotų dukra. Tokia, kokios tėvai visada norėjo. Tokia, kokią jie siekė sukurti. Mano silpnumas apsaugojo mane nuo tapimo monstru, nuo tėvų įtakos.

O dabar... galėjau rinktis.

Lėtai atgniaužiau pirštus, paleidau kerų skleidžiamą sopulį. Vos priėmiau sprendimą, arena ėmė nykti. Išsilieję žmonių veidai pranyko, ėmė tolti tėvas ir motina. Supratau, kad praradau progą priversti juos manimi didžiuotis, bet... liūdesys neaplankė. Atvirkščiai, apsidžiaugiau, kad jie išnyko.

– Kvailė, – aidu atsimušė Armando balsas.

Pažvelgiau į tamsą, iš kurios jis sklido.

– Galbūt.

– Ir vis tiek eisi pas protėvius.

– Taip, – pripažinau.

– Vis tiek geidi galios.

Prikandau lūpą.

– Taip, – jei tai buvo mano pasąmonės ar Spiritus slėnio sukurta iliuzija – neturėjau ko slėpti.

Akimirką tvyrojo tyla.

– Tai kuo skiriesi nuo manęs? – nuskambėjo piktdžiugiškas brolio klausimas.

Atsakiau ne iš karto. Stebėjau, kaip aplink mane byra arena, kaip trupa tribūnos, kaip į nieką virsta pasaulis, kuriame troškau būti sava.

– Tuo, kad dar galiu pasirinkti, ką su jomis darysiu.

Vos tai ištariau, arena subyrėjo į tūkstančius šviesos šukių.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.