Spiritus šnabždesiai (XVI)

Miškas liko už nugaros.

Priešais driekėsi plati lyguma. Pilkšva, išdeginta saulės ir vėjo. Žolė čia augo kuokštais, tarp jų dunksojo suskilinėję žemės plotai. Tolumoje, ties horizontu, mėlynavo jūra.

Erikas atrodė įsitempęs, jo animai laikėsi arti – neskubėjo į priekį.

Neskubėjome ir mes. Mano vedlys akylai dairėsi aplink, lyg tikėdamasis būti užkluptas. Bet iš kurios pusės? Buvome atviroje vietoje, priešams, monstrams ar kitoms Spiritus slėnio būtybėms būtų tekę išsirausti iš po žemių.

Vos šovė ta mintis, dirstelėjau į žemę po kojomis. Ar tai išvis įmanoma?

Saulė kilo vis aukščiau, tačiau Spiritus slėnio šviesa išliko tokia pati – blanki, melsva, tarsi pasaulis būtų įkalintas tarp dienos ir sutemų.

– Nepadėkojau, – sumurmėjau užsitęsus tylai ir slegiančiai įtampai.

– Už ką? – Erikas trumpai dirstelėjo į mane per petį.

– Kad padedi. Kad lydi.

Vaikinas papurtė galvą.

– Vėliau manęs už tai nekęsi.

Išsižiojau pasiruošusi prieštarauti, kai staiga išgirdau savo vardą.

– Andrėja.

Sustojau. Širdis praleido dūžį. Apsisukau. Už nugaros driekėsi tuščia lyguma.

– Kas yra? – paklausė Erikas.

– Nieko.

Papurčiau galvą.

Tikriausiai pasigirdo. Nuovargis, įtampa ir Spiritus slėnis tikrai neprisidėjo prie mano psichinės gerovės.

Žengiau toliau, tačiau po kelių minučių balsas sugrįžo.

Šįkart aiškiau. Arčiau.

– Andrėja.

Kraujas sustingo gyslose.

Kaip iškart jo nepažinau? Juk jo balso tembras buvo išdegintas mano širdyje, mano sieloje, mano apnuodytuose sapnuose.

Išgąstingai pakėliau akis. Tačiau priešais ėjo tik Erikas, ne jis. Mano vedlys nieko negirdėjo, žengė priekin. Tarsi kreipimasis būtų skirtas tik man.

– Andrėja.

Šįkart balse nuskambėjo pašaipa.

Skrandis susitraukė.

Ne. Ne. Tik ne jis. Tik ne jo žvėriška, šaltakraujiška prigimtis.

Supanikavau.

– Erikai, – bejėgiškai sušnabždėjau.

Vaikinas iškart sustojo. Nors veidą slėpė kaukė, mačiau, kaip įsitempė kūnas.

– Kas?

– Aš girdžiu...

Neužbaigiau sakinio – balsas nuaidėjo prie pat ausies.

– Sesute.

Delnais užsidengiau ausis ir lyg pamišėlė ėmiau dairytis aplink, ieškodama išeities. Pabėgimo. Tačiau Armandas buvo mano galvoje. Nežinojau, kaip jį iš ten iškrapštyti.

Erikas tvirtais delnais suspaudė mano pečius, privertė pažvelgti į po kėkšto kauke besislepiančias ledyno žydrumo akis.

– Žiūrėk į mane.

Vos pajėgiau įkvėpti.

– Jis čia. Mano brolis. Tu nesupranti... Jis... Jis mane užmuš.

Vaikinas nuleido rankas, spustelėjo mano šlapius delnus. Tikėjausi patarimo, pagalbos – bet ko. Tačiau jis tik tarstelėjo:

– Velnias.

Man nepatiko, kaip tai nuskambėjo.

– Ką tai reiškia?

Erikas nusuko žvilgsnį į lygumą.

– Reiškia, kad prasideda.

– Kas?

Kėkštai virš mūsų blaškėsi kaip pašėlę.

– Išbandymas. Negaliu tau padėti. Šitas skirtas tau.

Rodos, jo žodžiai iš po kojų išmušė žemę, išsigandusi kone suklupau. Jei ne Eriko rankos, būčiau atsigulusi, susisukusi į kamuoliuką ir tiesiog laukusi man skirtos Armando bausmės.

Bet Erikas mane laikė. Tiek, kiek galėjo.

Žemė po kojomis suvirpėjo, o tuomet pasaulis ėmė aižėti, irti ir tirpti ore. Dingo vėjas. Lyguma. Jūra horizonte. Išnyko net Erikas ir mane laikančios jo rankos.

Likau viena tyloje, tačiau atpažinau vietą, kurioje atsidūriau.

Stovėjau Oberotų dvaro pokylių salėje.

Prireikė akimirkos, kad pastebėčiau jos pakraštyje stovintį berniuką. Ne vyresnis nei dešimties, išstypęs, tamsiais susivėlusiais plaukais. Jis mindžikavo vietoje šiek tiek susigūžęs, nervingai gniaužė delnus.

Berniukas pasirodė matytas. Lyg kažkada gerai pažinotas. Tarsi...

Aiktelėjau.

Tas išsigandęs vaikas buvo mano brolis. Jis stovėjo nuleidęs galvą priešais jaunesnę mūsų tėvo versiją. Tačiau šis buvo toks kaip visada – šaltas, tiesus ir nepajudinamas.

– Dar kartą.

Berniukas pakėlė ranką, ant delno šoktelėjo kibirkštis, tačiau tuoj pat užgeso.

– Dar kartą.

Kibirkštis pasirodė vėl, šįkart kiek ryškesnė, bet tokia pat trumpalaikė.

Tėvo veidas persikreipė iš nepasitenkinimo.

– Tiek galios ir toks apgailėtinas rezultatas.

Armandas išblyško.

– Aš stengiuosi.

– Nepakankamai.

Berniukas nudūrė akis į spindinčias salės grindis.

Susiraukiau. Nepamenu, kad tėvas kada būtų taip niekinęs Armandą. Juk jis buvo pavyzdinis sūnus. Jo paties galios ir žiaurumo atspindys. Turbūt net šaltakraujiškesnis už patį tėvą.

Tuomet man buvo ne daugiau nei penkeri, gal net mažiau. Galbūt prisiminimai išblėso. O gal tėvas bausdavo Armandą už uždarų durų.

Nespėjau suprasti, kas vyko toliau dvaro pokylių salėje, kai vaizdas ėmė kisti.

Metai bėgo tarsi kažkas verstų knygos puslapius. Vienas prisiminimas. Kitas. Trečias. Visur tas pats. Armandas stengiasi. Armandas klysta. Armandas baudžiamas. Armandas stengiasi dar labiau.

Ir po truputį jame kažkas miršta: berniukas, vidinė šviesa, naivumas.

Kad ir kaip bodėjausi broliu, dar labiau niekinau tėvą. Diena po dienos, metai po metų, jis naikino žmogų ir kūrė monstrą.

Spiritus slėnis sulaikė mane viename prisiminime.

Atsidūriau didžiulėje sporto arenoje. Virš galvos kilo metalinės konstrukcijos, tribūnose sėdėjo dešimtys žmonių. Tačiau tai nebuvo eilinės varžybos. Tai buvo archajiška jaunųjų kerėtojų įšventinimo ceremonija, vienas svarbiausių kilmingųjų šeimų renginių.

Kartą per metus išnuomota arena prigūžėdavo turtingiausių ir įtakingiausių kerėtojų giminių. Oficialiai tai buvo jaunuolių galios demonstravimas, tačiau visi žinojo tiesą – tėvai čia atvykdavo pasigirti savo vaikais ir palyginti juos su kitais.

Sėdėjau tribūnose tarp motinos ir tėvo. Nors prisiminimas buvo senas, vis dar jutau tą patį nerimą ir gėdą. Tuo metu jau ėmė aiškėti, kad nepaveldėjau jokių galių, todėl vis dažniau trokšdavau išnykti, nesimaišyti tėvams po kojomis.

Arena apačioje buvo padalinta į kelias aikšteles. Jose vienas po kito pasirodydavo šešiolikmečiai vaikinai ir merginos. Demonstravo galią, iliuzijas, kerus.

O tada atėjo Armando eilė.

Minia nuščiuvo – net dabar prisiminiau tą jausmą lyg visa arena būtų laukusi būtent jo.

Šešiolikmetis Armandas išėjo į aikštės vidurį. Tiesus, pasitikintis savimi, juodu ceremoniniu švarku. Priešais jį stovėjo kitas kilmingos šeimos įpėdinis. Toks pat talentingas ir ambicingas, tačiau iškart supratau – brolio tamsa pasiglemš jo šviesą.

Šaltu galvos linktelėjimu Armandas paragino varžovą pradėti.

Ore ėmė rastis sudėtingos iliuzijos konstrukcija. Virš arenos pakilo auksu spindintys žvėrys – realaus dydžio žirafos, gorilos, zebrai. Jie susipynė į milžinišką besisukančią zoologijos sodo karuselę, tuomet pasigirdo liūto riaumojimas, ore pasklido nosį riečiantis gyvulių tvaikas. Tribūnos paskendo tarp auksinių tikroviškų gyvūnų.

Tarp žiūrovų pasigirdo plojimai, o tuomet nuo bandos atsiskyręs tigras liuoktelėjo prie Armando ir iššiepė jam iltis.

Tačiau brolis nė nekrustelėjo.

Tik lėtai pakėlė rankas, sudėliojo nematytą pirštų kombinaciją.

Iš pradžių pasirodė vienas tamsos paukštis. Paskui dešimt. Erelių šešėliai radosi vėl ir vėl, pakilo virš žiūrovų galvų, užtemdė šviesas ir ėmė suktis sūkuriu. Pakilo vėjas. Ausis užgulė sparnų šnarėjimas. Žmonės pakilo iš vietų. Atsimenu, kaip pati negalėjau atitraukti akių.

Staiga Armando žvilgsnis nukrypo į varžovą.

Tamsos paukščiai staiga pakeitė kryptį. Nusitaikė į auksinius gyvūnus, ėmė juos plėšyti gabalas po gabalo. Žvėrys klykė iš skausmo, jų agonija pervėrė man širdį.

Varžovo iliuzija pradėjo byrėti.

Vaikinas išblyško, rankos ėmė drebėti nuo įtampos. Jis dar stengėsi išlaikyti kerus, atsisakė pripažinti pralaimėjimą.

Tai tik pradžiugino brolį. Regėjau tai jo suspindusiose akyse. Armando veidas liko ramus ir šaltas, be lašo gailesčio. Jis ne tik į skutelius draskė varžovo iliuzijos likučius, bet ir sąmoningai siurbė iš jo jėgas.

Po kelių sekundžių vaikinas sukniubo ant kelių. Iš nosies pasruvo kraujas, pagaliau jis pasidavė ir ore išsisklaidė paskutinės aukso dulkės.

Staiga Armando tamsos kariauna pritilo, pakeitė kryptį. Nusitaikė į varžovą. Šešėliai it mirtinos strėlės pasileido į vaikiną, taikėsi į nusilpusį kūną, pasiekę jį dužo juodomis šukėmis.

Galiausiai varžovas be sąmonės griuvo veidu į žemę.

Tikėjausi, kad kas nors įsikiš. Kad sustabdys šią beprotybę. Žinojau, kad Armando kerai nepaliks fizinių randų. Lygiai taip pat suvokiau, kad brolis suluošino savo varžovą – sunaikino didžiąją dalį jo magijos, galbūt pasmerkė jį gyvenimui be kerų.

Tačiau žmonės arenoje tylėjo.

Tėvas pritariamai linktelėjo.

Motina vos pastebimai kilstelėjo lūpų kamputį.

Tai pastebėjus Armando akys nušvito tarsi būtų gavęs tai, ko laukė visą gyvenimą.

O tuomet susižavėjusi minia ėmė ploti.

Tas prisiminimas dusino, troškau kuo greičiau nuo jo pabėgti. Tačiau kai ką supratau – tą dieną Armandas išmoko svarbiausią Oberotų šeimos taisyklę.

Kuo galingesnis esi, tuo labiau esi vertas meilės.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.