Spiritus šnabždesiai (XV)

Staiga kūną pasiglemžė baimė.

Ne dėl protėvių. Ne dėl jūros, kurią reikės įveikti norint juos pasiekti. Net ne dėl Spiritus slėnio.

Dėl to, kad netrukus man teks išeiti.

Skrandis šleikščiai susitraukė. Vos prieš kelias valandas buvau pasirengusi viena kapstytis per bet kokį pragarą. Dabar mintis vėl likti vienai atrodė kur kas baisesnė nei norėjau sau pripažinti.

Spiritus slėnis ir vėl gaus progą apnuodyti mano protą. Vėl rodys tai, ką labiausiai norėčiau pamiršti. Adelę. Tėvą. Motiną. Armandą. Visus žmones, kurie vertė mano gyvenimą pragaru. Dėl kurių čia atvykau.

Pajutau stemple kylančią tulžį.

– Kas nutiko? – atidžiai nužvelgė Erikas. – Atrodai lyg tuoj apsivemsi.

Papurčiau galvą. Negalėjau jo prašyti daugiau. Jis jau ištraukė mane iš upės monstrų nagų. Išvedė iš labirinto. Leido pernakvoti prie laužo. Per vieną dieną padarė dėl manęs daugiau nei kas kitas gyvenime.

O aš vis tiek troškau daugiau.

Norėjau, kad jis eitų kartu. Kad parodytų kelią. Kad dar truputį pabūtų šalia. Vien nuo šios minties pasidarė gėda. Tai buvo mano misija. Mano sprendimas. Juk nuo pat pradžių žinojau, kad lengva nebus. Atvirkščiai – bus pavojinga. Gal net mirtinai.

Atsitraukiau nuo ežero, suėmiau save į rankas ir kilstelėjau smakrą.

– Į kurią pusę, sakei, man reikia keliauti?

Išgirdusi savo balsą supratau, kad jis skamba daug drąsiau, nei jaučiausi iš tikrųjų.

Erikas susiraukė, jo vaiskios akys apsiblausė. Trumpam nusigręžė. Galėjau prisiekti, jog išgirdau jį tyliai nusikeikiant.

Iki šiol ramiai tupėję kėkštai sukruto. Ėmė plasnoti sparnais ir nerimastingai čirpauti. Atrodė, kad mano klausimas suerzino Eriko animus.

Širdis nusirito į kulnus.

Galbūt jis persigalvojo. Galbūt visą šį laiką tik apgaudinėjau save manydama, kad galiu juo pasikliauti. Galbūt dabar jis tiesiog į viską nusispjaus ir paliks mane vieną. O kodėl neturėtų? Buvau tik į jo pasaulį priklydusi nepažįstamoji, taip ir ieškanti progos gauti galą.

– Klausyk, tik parodyk kryptį, – skubiai tariau. – Daugiau man nieko nereikia.

Erikas papurtė galvą.

– Tikėjausi, kad persigalvosi, – jo balse nebuvo pykčio. Tik nuovargis. – Galbūt nepasakiau pakankamai aiškiai, todėl pasakysiu dabar. Jei eisi pas juos – pražūsi.

Prikandau lūpą.

– Nepražūsiu.

– Pražūsi, – atkakliai pakartojo jis. – Gal ne fiziškai. Gal ne iš karto. Bet tikrai prarasi savo sielą.

Nutilome.

Stebėjau Eriką. Jis atrodė pavargęs tarsi jau turėjęs šį pokalbį šimtus kartų.

– Ar... tau taip ir nutiko? – išsprūdo nedrąsus klausimas.

Vaikinas akimirkai užsimerkė, jo veidą perkreipė kančia. Tačiau jis greitai ją nugrūdo į tolimiausią sielos (jei vis dar ją turėjo) kertelę ir nurijo seilę.

– Ne tik man, – šaltai pripažino.

Akivaizdu, šios temos nebeketino liesti.

Tačiau tai nepakeitė mano nusiteikimo.

– Nepersigalvojau, – galiausiai tariau apsisprendusi. – Negaliu.

Erikas kurį laiką akylai mane stebėjo. Paskui sunkiai atsiduso. Nuleido pečius. Tylėdamas pasilenkė, nuo žemės pakėlė kėkšto kaukę ir užsidėjo.

Vėl tapo nepažįstamuoju.

– Kaip nori, – po ilgos tylos prabilo bespalviu balsu. – Palydėsiu, kiek galėsiu.

***

Ežero magija išsisklaidė, liko tik tylus, niūrus, kėkšto kauke prisidengęs Erikas. Toks pats bevardis, kokį išvydau pirmą kartą, kai suabejojau, ar jis išvis žmogus.

Troškau užduoti jam daugybę klausimų, tačiau nepaklausiau nė vieno. Nedrįsau. Vaikinas ėjo priekyje manęs ir viskas – įsitempusi nugara, tvirti žingsniai, neramiai aplink skraidantys kėkštai – liudijo tai, kad jis nenusiteikęs bendrauti. Jau nebe. Nebe po to, kai priėmiau jam nepatinkantį sprendimą.

Tai kodėl jis mane lydėjo?

Nutolome nuo ežero, pasukome per mišką. Prieš tai buvau per daug išsekusi, kad pastebėčiau, koks gyvas yra šis pasaulis. Tarp medžių šmėžavo smulkūs gyvūnai, aukštai virš galvos šnarėjo paukščiai, o samanomis apaugusi žemė atrodė lyg kvėpuotų kartu su visa giria. Vakar būčiau prisiekusi, kad kiekvienas šešėlis slepia pavojų. Dabar pirmą kartą pagalvojau, jog galbūt Erikas čia matė ne vien spąstus.

Kaip sakė pats – čia jautė laisvę.

Vis labiau ėmiau suvokti, kad Spiritus slėnis yra mįslė. Bauginantis, bet kartu traukiantis. Vieta, iš kurios norėjosi sprukti, bet kuri kartu viliojo pasilikti.

Galbūt todėl Erikas ir liko.

O gal kaip tik todėl bandė išsiųsti mane lauk.

Tarsi žinotų kažką, ko aš dar neperpratau.

Staiga prieš akis išvydau vijokliais apaugusį fortepijoną. Ant jo gulėjo smuikas.

Iš pradžių pamaniau, kad tai ta pati vieta, kurioje klausiausi užburiančios Eriko ir jo animų muzikos, tačiau greitai supratau klydusi. Čia nebuvo jokios proskynos. Fortepijonas stovėjo nepatogiai įspraustas tarp medžių, lyg kažkas būtų jį tiesiog numetęs miško viduryje ir palikęs likimo valiai.

Kaip jis čia atsirado?

O gal visas Spiritus slėnis buvo primėtytas muzikos instrumentų?

Knietėjo paklausti. Pamaniau, kad klausimas apie fortepijoną Eriko nesuerzins. Juk neklausiu jo apie prarastą sielą.

– Ar galiu paklausti?

– Negaliu uždrausti užduoti klausimo, bet galiu pasirinkti į jį neatsakyti, – neatsigręždamas burbtelėjo Erikas.

Susiraukiau. Jis visiškai užsisklendė.

– Ką čia veikia šitie instrumentai? Ir iš kur išmokai taip nuostabiai griežti?

Suklydau maniusi, kad tai paprastas klausimas.

Erikas ūmai sustojo, pakreipė galvą link instrumento. Jo kumščiai trumpam susigniaužė, bet netrukus atsileido.

– Kur aš – ten ir jie, – tyliai atsakė. – Tai mano baimių atspindys. Kai čia atvykau, negalėjau žengti žingsnio nepamatęs smuiko ar fortepijono.

Nustebau.

Kokia dar baimė dėl muzikos?

– Nesuprantu, – prisipažinau. – Juk groji neįtikėtinai.

Erikas trumpai, šaltai nusijuokė.

– Būtent todėl.

Tik dar labiau sutrikau.

Erikas kurį laiką tylėjo, žvelgdamas į samanomis apaugusį fortepijoną.

– Mano pasaulyje žmonės be galių neturėjo daug pasirinkimų, – galiausiai prabilo. – Galėjai dirbti žemę. Galėjai tarnauti galingesniems už save. Arba turėti talentą.

Jis trumpam nutilo.

– Aš turėjau muziką.

Balsas skambėjo ramiai, bet kažkas jame privertė mane suklusti.

– Vadinasi, buvai garsus?

– Ne. Tiesiog pakankamai geras, kad šeima pradėtų tikėtis daugiau.

Erikas paspyrė po kojomis pasitaikiusį akmenuką.

– Iš pradžių grojau, nes patiko. Vėliau grojau, nes reikėjo. Kiekviena moneta, kurią uždirbdavau, reiškė maistą ant stalo. Šiltesnius rūbus. Galimybę mano broliams ir seserims nesikankinti taip, kaip teko man. Kai tavo šeima alkana, labai greitai nustoji klausti savęs, ko nori.

Man suspaudė krūtinę.

– Bet juk tau sekėsi.

Vos tik ištariau tuos žodžius, supratau, kaip kvailai jie skamba.

Argi ne tą patį visą gyvenimą girdėdavau pati?

Turi būti dėkinga.

Turi stogą virš galvos.

Turi galingą šeimą.

Lyg visa kita būtų nesvarbu.

Erikas karčiai nusijuokė.

– Tai ir yra blogiausia. Kuo geriau grojau, tuo daugiau žmonės tikėjosi. Tuo daugiau reikėjo uždirbti. Tuo labiau bijojau suklysti. Galiausiai muzika tapo nebe tuo, ką myliu, – iš po kaukės jis pažvelgė į smuiką. – Ji tapo tuo, nuo ko priklausė mano artimųjų gyvenimas.

– Todėl Spiritus slėnis rodė tau instrumentus?

– Taip, – Erikas lėtai linktelėjo. – Nes labiausiai bijojau ne nesėkmės. Labiausiai bijojau, kad vieną dieną nebesugebėsiu būti tuo, kuo privalėjau būti. Spiritus slėnis pavertė muziką kančia. Kiekviena nata skambėjo skausmingai. Kiekvienas akordas virto triukšmu, – vaikinas kreivai šyptelėjo. – Manau, slėnis nusprendė, kad taip atrodo mano pragaras.

Kurį laiką tylėjome.

– O paskui? – galiausiai paklausiau.

Erikas žengė kelis žingsnius pirmyn. Atrodė, kad jau nebeatsakys.

– Tiesiog nutiko kai kas, dėl ko muzika grįžo, o aš pasilikau čia.

Klausimai ruošėsi pasileisti kriokliu, bet Erikas paspartino žingsnį, duodamas suprasti, kad ir taip per daug papasakojo.

Kėkštai aplink ėmė skraidyti it pašėlę, lyg nujausdami artėjančią negandą.

Miškas retėjo. Netrukus prieš akis atsivėrė lyguma.

Ir išgirdau sunkų Eriko atodūsį.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.