Spiritus šnabždesiai (XIX)

Netrukus supratau, ką vedlys turėjo omenyje. Iš pradžių plati ir tuščia pasirodžiusi lyguma ėmė keistis – iš žemės kyšojo vis daugiau riedulių, netrukus pasirodė ir pirmosios uolos. Kai kurios nedidukės, kitos stūksojo gerokai viršum mūsų. Tarp jų driekėsi šešėliuose paskendę siauri praėjimai.

Kelis kartus teko leistis į negilias daubas ir vėl kopti aukštyn. Nuo vienos keteros atsivėrė vaizdas į dar daugiau akmenų, iškilimų ir pilkų tarpeklių. Anksčiau regėtos jūros nesimatė.

– Staiga apėmė jausmas, kad mano tikslas tolsta, – sumurmėjau.

Erikas neatsakė. Atrodė susikaupęs. Vis dažniau žvalgėsi per petį, kartais sustodavo ir įsiklausydavo. Jo kėkštai irgi elgėsi neįprastai. Užuot skraidę aplinkui, laikėsi netoli mūsų. Vienas nuolat plakė sparnais virš Eriko galvos, tarsi saugotų.

Apėmė negeras jausmas.

– Kas vyksta?

Vaikinas atsakė ne iš karto.

– Dar nežinau. Spiritus slėnis nuolatos kinta, čia gali nutikti visko.

Jo žvilgsnis nuslydo uolomis, tačiau ten nieko nepastebėjau. Visgi, nerimas niekur nedingo. Priešingai, kuo toliau keliavome, tuo labiau apniko jausmas – esame ne vieni.

Iš pradžių kaltinau vaizduotę. Po visų Spiritus slėnio išbandymų paranoja tikrai galėjo tapti nuolatine palydove.

Tačiau netrukus periferinio regėjimo lauke pastebėjau judesį. Lyg ir tamsų šešėlį tarp akmenų. Staigiai atsisukau, bet nebuvo nė gyvos dvasios. Antrą kartą sustojau.

– Erikai, man rodos, mes ne vieni, – atsargiai sušnabždėjau.

– Ne, – linktelėjo vaikinas ir pažvelgė į nerimastingai ratus sukančius kėkštus. – Jie mus stebi, kaip ir aš stebiu juos.

Nustebusi sumirksėjau. Ir tuomet ant pilkos uolos keteros išvydau žmogaus siluetą.

Iš pradžių pamaniau, kad tai dar vienas Spiritus slėnio pokštas. Iliuzija. Šešėlis. Tačiau figūra neišnyko. Žmogysta stovėjo nejudėdama, veidu į mus, tarytum laukdama. Buvo pernelyg toli, kad įžiūrėčiau bruožus – nuo to pasijutau nejaukiai.

– Kas ten? – paklausiau.

– Žmogus.

Suirzau.

– Tiek suprantu ir pati.

Vaikinas sunkiai atsiduso.

– Eikim.

Jis pasirinko ignoruoti faktą, kad be mūsų šiame slėnyje buvo ir daugiau žmonių. Neatrodė nustebęs. Lyg... būtų apie juos žinojęs.

Po kelių minučių ant kitos nedidelės uolos išvydau dar vieną figūrą. Šįkart kiek arčiau. Žmogysta sėdėjo nukorusi kojas nuo krašto ir mus stebėjo. Sulėtinau žingsnį, įsižiūrėjau. Šalia sėdinčiojo pasirodė dar keletas žmonių.

Širdis ėmė plakti greičiau.

– Erikai...

– Matau.

– Kiek jų čia?

– Nežinau.

Melavo. Jis žinojo daug daugiau, nei buvo pasirengęs man papasakoti.

Netrukus takas išvedė į platesnę akmenuotą aikštelę tarp uolų. Nustėrau suvokusi, kad aplink mus – dešimtys žmonių. Jie stovėjo grupelėmis, sėdėjo ant akmenų, rėmėsi į uolas. Visi atrodė išsekę. Jų drabužiai buvo nutrinti, kai kurių veidai apžėlę, o akys... akys atrodė be gyvybės. Tarsi jie būtų per ilgai žiūrėję į horizontą, kažko laukę ir tikėjęsi, kol galiausiai prarado viltį.

Visų apsiblausę žvilgsniai nukrypo į mus. Tiksliau, į Eriką. Šis vos pastebimai įsitempė, žemiau ant veido nusismaukė kėkšto kaukę.

– Mes tik praeisime, – niūriai tarė, stengdamasis nesižvalgyti.

– Visada tik praeini, Vedly, – nuskambėjo moters balsas.

Iš uolos šešėlio išlindo pagyvenusi moteris.

Ji buvo smulkutė, žili plaukai krito ant pečių netvarkingomis sruogomis, veide įdubusios akys spinduliavo nepasitenkinimą. Ji žengė kelis žingsnius link mūsų, sustojo ir įsistebeilijo į Eriką.

– Marta, nesu tam nusiteikęs.

– Nedrįsk manęs vadinti vardu! – piktai šūktelėjo moteris. – Nelaimių pranaše, pats neprisistatai, nerodai savo veido, todėl nemanyk, kad gali elgtis lyg pažįstantis mus!

Nustebusi pažvelgiau į aplink pritariamai murmančius suvargusius žmones. Nenutuokiau, kas jie tokie. Net neįsivaizdavau, kas čia vyksta. Akivaizdu – Erikas su šiais žmonėmis turėjo nesuvestų sąskaitų.

Staiga moteris gižiai nusijuokė, melsvoje dienos šviesoje pasirodė papilkėję dantys.

– Vedi dar vieną nelaimėlę?

Klausiamai žvilgtelėjau į Eriką, tačiau šis tylėjo.

– Apie ką ji? – paklausiau nesulaukdama atsakymo.

Moteriškė įdėmiai pažvelgė į mane. Jos akyse nebuvo priešiškumo. Tik gailestis.

– Jis tau nepasakė?

– Ko?

Marta nepatenkinta papurtė galvą.

– Žinoma, kad nepasakė, – moteris mostelėjo į aplink vegetuojančius žmones. – Matai juos? Mes visi kažkada buvome tavo vietoje. Visi keliavome pas protėvius.

Skrandis apsivertė kūliais.

– Ir?

Moteris karčiai šyptelėjo.

– Ir mus pas juos nuvedė jis.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.