Spiritus šnabždesiai (XIV)

Šnerves pakuteno viliojantis aromatas. Vos tik smegenys suvokė, kad tai – maisto kvapas, iškart sugurgė pilvas. Nors jaučiausi apdujusi, kaulus traiškantis nuovargis buvo atsitraukęs. Šiaip ne taip praplėšiau akių vokus.

Aplinkui vis dar tvyrojo tamsa, bet nakties danguje šoko oranžiniai šviesos atšvaitai. Nustebusi apsidairiau ir išvydau netoliese rusenantį laužą. Šalia jo sėdintis Erikas virš ugnies laikė iešmą atstojančią šaką. Ant jos buvo kažką pasmeigęs. Kirtau lažybų, kad tai ir skleidė seiles rinktis verčiantį kvapą.

Pasiverčiau ant šono.

Gulėjau keistame iš audinio, šakų ir lapų suręstame migyje. Ne Oberotų dvaro miegamasis su minkštais patalais. Ir visgi, šio migio nebūčiau keitusi į savo lovą. Nes iš čia galėjau stebėti Eriką.

Ugnis apšvietė jo veidą. Vaikinas atrodė susikaupęs, lyg šią akimirką turėtų vienintelę užduotį – pagaminti vakarienę. Buvo keista matyti jį tokį... žmogišką. Be kaukės. Be smuiko. Be magiškų paukščių.

Atrodė, kad kartu su saule ištirpo ir dalis jo paslapčių. Neliko nei erzinančios šypsenos, nei keisto pasitikėjimo savimi, kuriuo buvo apsisiautęs dieną. Tik pavargęs vaikinas prie laužo ir naktis, tokia tyli, kad girdėjosi spragsančios malkos.

Ūmai prieš nosį nutūpė paukštis, priversdamas šoktelėti iš netikėtumo. Kėkštas smalsiai pakraipė galvelę stebėdamas mane mažomis akimis.

– O, pabudai, – išgirdau ramų Eriko balsą ir atsisėdau guolyje.

– Iš kur žinai? – paklausiau suvokdama, kad jis nė nebuvo į mane atsisukęs.

Paukštis lyg atsakydamas pakedeno mėlynas plunksnas.

– Ak taip... Tavo animas. Ar jūs bendraujate kažkokiu telepatiniu būdu?

– Hm... Manyčiau, taip, – kėkštas nušokavo prie laužo. – Pačiu laiku pabudai. Ateik. Jau beveik iškepė.

Daug neklausinėjusi pakilau ant kojų ir tik priėjusi prie laužo supratau, kur esanti. Erikas buvo įsirengęs kažką panašaus į stovyklavietę ežero pakrantėje. Buvo sunku pasakyti, kokio dydžio tas ežeras – laužo šviesa neprilygo tirštai nakties tamsai, tad didžioji vandens dalis skendėjo sutemose.

Pritūpiau šalia Eriko, prisitraukiau prie smakro kelius ir nustebusi pažvelgiau į iešmą.

– Ar tai bulvė?

Vaikinas kreivai šyptelėjo.

– Kodėl taip stebiesi?

Atmintyje atgijo prabangios vakarienės Oberotų dvare. Ilgi stalai, krištolas, porcelianas ir svečiai, kurie valandų valandas apsimesdavo besižavintys vienas kitu. Prisiminiau išliaupsintus šefų patiekalus ir šleikštų vyną, nerūpestingai teliūskuojantį prabangiose taurėse.

Nė į galvą nebūtų šovę, kad kada nors sėdėsiu miško viduryje prie laužo ir negalėsiu atitraukti akių nuo paprasčiausios bulvės.

Ji kvepėjo geriau už visas dvaro vakarienes kartu sudėjus.

Pilvas urzgė taip garsiai, jog net susigėdau.

– Nežinojau, kad bulvės taip kvepia.

– Žinau puikų prieskonių receptą, – mirktelėjo Erikas ir nuo kaitros patraukė daržovę. – Beje, esu įsitikinęs, kad šią akimirką suvalgytum bet ką.

Pasivaipiau.

– Iš ko sprendi?

– Andrėja, tavo gurgiantį pilvą girdėjau net iš ano krašto, – nusijuokė vaikinas ir mostelėjo ranka. – Imk.

Erikas mestelėjo man bulvę. Pagavau ir ėmiau vartyti ją rankose, nenorėdama nusideginti. Nagais nugrandžiusi lupeną, atsikandau ir iš malonumo užsimerkiau.

– Gyvenime nevalgiau nieko skanesnio, – sumurmėjau pilna burna.

– Tada tavo gyvenimas labai nykus.

Nusijuokiau.

Tikriausiai jis buvo teisus.

Kurį laiką valgėme tylėdami. Spragsėjo laužas, kėkštai čirškėjo tarpusavyje, o ežero pakrantę gaubė ramybė, kurios mano pasaulyje taip trūko.

Keista.

Sėdėjau nežinia kur Spiritus slėnyje su vaikinu, kuris vakar dar mirtinai baugino. Turėjau susitelkti ir galvoti apie protėvius, galias ir kerštą.

Tačiau tą akimirką mąsčiau tik apie karštą bulvę rankose.

Ir apie tai, kad man gera.

Kai ėmė rusenti žarijos, Erikas mostelėjo į dangų.

– Pažiūrėk. Ar tavo pasaulyje galima pamatyti ką nors panašaus?

Pakėliau galvą ir aiktelėjau iš nuostabos.

Visas skliautas buvo nusagstytas žvaigždėmis. Ne tomis pavienėmis, kurias matydavau nuo Oberotų dvaro stogo. Čia jų buvo šimtai, o gal net tūkstančiai. Kai kurios spingsėjo taip ryškiai, lyg būtų vos ranka pasiekiamos.

Erikas pakėlė ranką į dangų.

– Štai Didieji Grįžulo Ratai. O ten Pegasas. Matai? Tas beveik taisyklingas kvadratas.

Sekiau jo dangų brėžiantį pirštą.

– Nė velnio nematau jokio kvadrato.

– Nes neturi vaizduotės.

– O tu turi per daug.

– Teisinga pastaba.

Vaikinas nusijuokė ir pirštu nuslydo prie kitos žvaigždžių grupės.

– O čia Orionas. Visada jį atpažįstu iš juostos.

– Bet... Kodėl jų čia tiek daug?

– Spiritus slėnis, – gūžtelėjo pečiais vaikinas lyg tai būtų savaime suprantama. – Kai pirmą kartą čia patekau, praminiau šią vietą pragaru. Nežinau, kaip išgyvenau. Maniau, kad už kiekvieno medžio slepiasi kažkas, kas nori mane pribaigti. O gal tiesiog pats save variau iš proto.

– Žvaigždės padėjo?

Erikas tyliai nusijuokė.

– Ne.

Kurį laiką jis žvelgė į dangų.

– Tiesiog vieną dieną supratau, kad iš tikrųjų niekas manęs nestebi.

Nustebusi suraukiau kaktą.

– Ką turi omenyje?

– Už medžių slėpėsi mano paties baimės. Kai tai įsikaliau į galvą, ėmiau suprasti: čia niekas nesprendžia, ar esu pakankamai geras. Pakankamai gabus. Pakankamai vertingas. Niekam nerūpi, ką pasiekiau ir ko nepasiekiau. Jei šiandien nieko nenuveiksiu, pasaulis nesugrius.

Jis trumpam nutilo.

– Keista, kiek daug laisvės tame yra.

– Ar nesijauti vienišas?

– Kartais, – prisipažino vaikinas, – bet jau nebesugebėčiau gyventi tarp žmonių.

– Kodėl?

Jis kreivai šyptelėjo.

– Nes tapau keistuoliu.

– Manai?

– Andrėja, aš kalbuosi su paukščiais.

Nesusilaikiusi prunkštelėjau.

– Taiklus argumentas, – tačiau ant liežuvio galo sukosi ramybės neduodantis klausimas. – Kodėl išvis čia atvykai?

Eriko šypsena prigeso. Pirmą kartą per visą vakarą pasirodė, kad jis svarsto, ar verta atsakyti. Tačiau galiausiai tik papurtė galvą.

– Visa tai jau nebesvarbu.

Ištarė taip, lyg būtų kartojęs šį sakinį sau daugybę kartų. Gal net tuo save įtikinęs.

Nors knietėjo išsiaiškinti, kas Eriką atginė į Spiritus slėnį, jis staiga pašoko ant kojų ir ištiesė man ranką.

– Nagi. Žiūrėk.

Ežero vanduo švytėjo lyg žydras ledynas. Magiškoje šviesoje mačiau visą jo didybę nuo vieno kranto iki kito. Gelmėse šmėžavo žuvys ir kiti gyviai, galėjau įžvelgti net dugne styrančias šakas bei akmenis. Nejučia žengiau arčiau. Norėjosi paliesti tą neįprastą šviesą, įsitikinti, kad ji tikra. Tačiau ūmai vanduo sujudėjo. Ežero paviršiumi nusirito bangos, išsklaidydamos melsvą švytėjimą. Vanduo aptemo, tapo lygus it stiklas. Jame atsispindėjo dangus su visais savo žvaigždynais.

Vandenyje šmėstelėjo krintanti žvaigždė. Paskui dar viena. Nustebusi pakėliau akis į dangų, tačiau ten niekas nepasikeitė – žvaigždės tebekabojo savo vietose. Vėl pažvelgiau į ežerą ir nustėrau. Vandens paviršiuje prasidėjo žvaigždžių lietus. Jų šviesos ėmė lietis viena su kita, kol išryškėjo galaktika. Netrukus šalia jos atsivėrė kita, paskui dar viena. Jos vis plėtėsi ir tolo, kol po mano kojomis ežeras išnyko. Regis, žvelgiau į pačią visatą – beribę, neaprėpiamą, nusėtą tūkstančiais pasaulių.

– Mes tokie maži ir nereikšmingi, – galiausiai iškvėpiau.

Erikas stovėjo šalia. Jaučiau nuo jo sklindančią šilumą.

– Tikriausiai, – sutiko. – Bet man atrodo, kad žmonės per daug dėl to jaudinasi.

– Kaip tai?

Vaikinas gūžtelėjo pečiais.

– Nuolat galvoja apie likimą, pasaulį, amžinybę. Ir visai pamiršta apie dabar.

Nutilau. Visą gyvenimą galvojau apie galias, šeimą, žmones, kurie į mane žiūrėjo lyg į brokuotą daiktą. Niekada nesusimąsčiau, ar galėčiau būti laiminga tiesiog būdama čia ir dabar.

Žvilgsnis vėl nuslydo į ežerą. Visata vandens paviršiuje po truputį blėso. Galaktikos sklaidėsi, žvaigždžių šviesa geso, kol galiausiai prieš mus vėl teliko paprasčiausias ežeras. Nenorėjau, kad tas jausmas išnyktų. Nenorėjau grįžti prie minčių apie protėvius, galias ir kainą, kurią teks sumokėti. Troškau dar truputį pastovėti čia, prie vandens, stebėti besisklaidančią magiją ir apsimesti, kad pasaulyje daugiau niekas neegzistuoja.

Lyg perskaitęs mano mintis, Erikas švelniai uždėjo ranką man ant peties ir smakru mostelėjo už ežero.

– Švinta.

Pakėliau akis. Kitame krante, už žaliuojančių kalvų, nedrąsiai lindo pirmieji saulės spinduliai. Nakties tamsa traukėsi, o kartu su ja nyko ir ežero stebuklas. Kurį laiką tylėjome. Buvo keista. Mažiau nei prieš parą buvau įsitikinusi, kad šis keistuolis su kėkšto kauke anksčiau ar vėliau mane pražudys. Dabar stovėjau šalia jo ir stebėjau aušrą.

Dirstelėjau į Eriką. Jo žvilgsnis klaidžiojo kažkur tolumoje, lyg matytų tai, ko aš nepajėgiau įžvelgti. Staiga labai aiškiai suvokiau vieną dalyką: netrukus turėsiu keliauti toliau. O jis liks čia.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.