Spiritus šnabždesiai (XIII)

Tylėdami žingsniavome tuščiu keliu, o jau kone įprasta tampančią Spiritus slėnio ramybę trikdė tik aplink zujančių kėkštų sparnų plakimas ir čirpimas. Erikas buvo teisus – ant pasaulio pamažu leidosi sutemos. Nebuvau tikra, ką darysime, kai nematysime toliau savo nosies. Knietėjo paklausti, tačiau vaikinas ėjo susimąstęs, įsmeigęs žydrą žvilgsnį į kelią, todėl nedrįsau jo trukdyti. Tiesiog žingsniavau šalia, atsilikdama puse žingsnio.

Kodėl jis buvo čia?

Tik beprotis savo noru gyventų Spiritus slėnyje.

Gal Erikas buvo sumokėjęs protėviams pernelyg didelę kainą ir dabar nebegalėjo ištrūkti iš anapusinio pasaulio? O gal tiesiog pasiklydo kaip ir aš? Ar jis buvo vienintelė čia įstrigusi siela? Ar dažnai regėdavo kitą žmogų?

Stebint šalia kulniuojantį vaikiną galvoje gimė vis daugiau klausimų, tačiau nė vieno neištariau balsu. Kvaila, bet kažkodėl bijojau, kad vos pradėsiu klausinėti, jis paprasčiausiai ims ir pranyks.

Kai pasiekėme miško pakraštį ir kėkštai vienas po kito dingo tankmėje, Erikas trumpam sustojo.

– Sakei išvesti ir nukreipti, – kreivai šypsodamasis priminė jis. – Iš labirinto išvedžiau. O protėvius rasi laikydamasi pietvakarių krypties. Teks eiti per mišką, tada pasieksi lygumą, o už jos plyti jūra. Reikės plaukti. Protėviai mėgsta iššūkius, todėl įsikūrė saloje netoli kranto. – Erikas trumpam nutilo. – Ką gi, Andrėja, buvo malonu susipažinti. Sėkmės.

Jis atsainiai mostelėjo ranka ir pasuko miško link.

Suglumusi apsidairiau. Ant pasaulio jau leidosi sutemos, o prieš akis dunksojo tankus, tamsėjantis miškas. Nieku gyvu viena nerasiu tos prakeiktos vietos vidury nakties.

– Luktelk! – bejėgiškai šūktelėjau.

Vaikinas sustojo. Nuo jo veido vis nedingo tas erzinantis vypsnis.

– Taip?

Sunkiai rinkau žodžius. Nenorėjau pasirodyti visiška ištižėlė, tačiau puikiai supratau – pirmiausia privalau išgyventi naktį. O ar viena tai sugebėsiu, nebuvau tokia tikra.

– Ar... ar galėčiau naktį pabūti su tavimi? – šiaip ne taip išspaudžiau ir nukaitau. Klausimas nuskambėjo ne visai taip kaip įsivaizdavau.

Erikas kilstelėjo antakį.

– Ar siūlai ką nors nepadoraus? Žinai, čia praleidau nemažai laiko visiškai vienas, todėl su manimi merginai gali būti nesaugu.

Susiraukiau išvydusi plačią jo šypseną.

– Ne tai turėjau galvoje! – užprotestavau. – Tiesiog... Norėčiau sulaukti ryto ir iškeliauti išaušus.

– Negi bijai tamsos? – Erikas ant krūtinės sukryžiavo rankas ir erzino toliau. – Maniau, nesi bailė?

Ėmiau abejoti ar susitikimas su Eriku galėjo tapti mano išsigelbėjimu.

– Žinai ką? Tu – tikras šiknius. Gerai, kad gyveni čia, nes mano pasaulyje visus negyvai užknistum!

Žiojausi pasakyti dar kažką, bet staiga pajutau silpnumą. Kūnas klykė reikalaudamas atokvėpio. Atrodė, kad šokas ir adrenalinas iki šio momento blokavo jo siunčiamus signalus. Apsunko galva, akyse aptemo ir iš po kojų išsprūdo žemė.

Suklupau.

– Andrėja, pažiūrėk į mane, – Erikas per akimirką atsidūrė šalia. Ant skruostų pajutau vėsius jo delnus. – Mes jau visai netoli. Sukaupk paskutines jėgas.

Maudė visus raumenis, galva plyšo iš skausmo. Nebegalėjau ilgiau ignoruoti kūno siunčiamų signalų. Man reikėjo pailsėti.

– Eik šalin, – suniurnėjau. Norėjosi tiesiog susirangyti sudžiūvusių lapų krūvoje ir užsimerkti. – Jau pakankamai padėjai. Toliau aš kaip nors...

– Tik erzinau, – Eriko balsas netikėtai sušvelnėjo. Apkabinęs mane per juosmenį jis lengvai kilstelėjo nuo žemės. – Net nesiruošiu tavęs palikti. Negi tavo pasaulyje niekas nejuokauja?

– Mano gyvenime mažai juokingų dalykų.

– Tą jau supratau, antraip nebūtum čia kojos kėlusi, – sumurmėjo vaikinas, prilaikydamas mane ir vesdamas per minkštą miško paklotę.

Jaučiausi keistai. Lyg sąmonė būtų atsiskyrusi nuo kūno. Plevenau kažkur virš samanų, lengvai apspangusi ir pavargusi iki kaulų smegenų. Erikui teko kone visas mano svoris, tačiau jam tai, regis, nekėlė jokių nepatogumų. Nukraginau galvą jam ant peties.

– Nesuprantu, iš kur toks siaubingas nuovargis, – pasiskundžiau vos pajudindama išsausėjusias lūpas. – Ir ta naktis... Esu įsitikinusi, kad Spiritus slėnyje praleidau daugiau nei dieną.

– Laikas čia teka kitaip, – paaiškino Erikas. – Kartais ir pats nesuprantu, kada baigiasi diena ir išaušta nauja.

Prigludau prie jo šilto kūno. Primerkusi akis kurį laiką klausiausi miško. Medžių viršūnės, linguojamos vėjo, tykiai šnarėjo. Kažkur tankmėje pralėkė paukštis ar koks kitas gyvis.

Čia buvo gyva.

Ne taip kaip tame prakeiktame labirinto mieste.

– Juk tu ištraukei mane iš upės, tiesa? – sumurmėjau kovodama su miegu.

Vaikinas akimirką tylėjo, tačiau galiausiai nenoriai prisipažino:

– Sakiau, netrokštu tavo mirties. Tik norėjau, kad grįžtum namo, bet gavosi...

– Gavosi taip, kad nuvijai mane prie upės ir manęs vos nesudraskė monstrai, – padėjau užbaigti mintį.

– Kažkas panašaus, – Erikas atsiduso. – Turbūt nenorėjau, kad kaltė dėl tavo mirties slėgtų mano pečius.

Tyliai sukikenau.

– Vau. O aš tikėjausi, kad išgelbėjai mane, nes...

– Nes?

Plačiai nusižiovavau. Jaučiau, kaip vis giliau klimpstu į miego liūną.

– Nes esu verta būti išgelbėta.

Nežinau, ar Erikas dar ką nors į tai atsakė. Pajutau tik tvirčiau mane suspaudusį glėbį.

O tada užmigau.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.