Spiritus šnabždesiai (XII)

Vaikinas delnais perbraukė veidą ir kažką nerišliai suniurnėjo. Gal pavadino mane kvaiša, o gal svarstė, kaip greičiausiai manimi atsikratyti. Kad ir ką murmėjo, jis buvo paskutinis mano gelbėjimosi šiaudas, į kurį privalėjau įsitverti.

– Ar... galėtum man padėti? – neužtikrintai paklausiau.

Rodos, Spiritus slėnyje jis praleido nemažai laiko. Judėjo čia lyg savas, puikiai orientavosi, o ir tie prakeikti kėkštai jo klausė. Jei tik sutiktų palydėti mane iki protėvių, sutaupyčiau ne tik marias laiko ir jėgų, bet galbūt išvengčiau ir kitų klastingų anapusinių žabangų. Po bokšto, upės ir visų tų košmariškų regėjimų jaučiausi pernelyg išsekusi dar vienam Spiritus slėnio žaidimui.

– Kuo būtent? – vaikino balse suskambo vos juntama pašaipa.

Nugurgiau seilę. Ar tikrai galėjau visiškai nepažįstamo žmogaus prašyti tapti mano vedliu? Gal net rizikuoti savo gyvybe dėl manęs?

Tai buvo Adelės stilius. Ne mano.

Nebuvau savanaudiška kalė.

– Visų pirma, būtų malonu ištrūkti iš šio prakeikto labirinto, – bejėgiškai mostelėjau į miestą. – O tada... galėtum bent nukreipti tinkama linkme. Kažkaip susitvarkyčiau.

Vaikinas tik užvertė akis į dangų.

– Ir ką man su tavimi daryti?

Skėstelėjau rankomis ir viltingai šyptelėjau.

– Išvesti ir nukreipti, – sumurmėjo jis sau po nosimi. – Nukreipti kur?

– Pas protėvius! – išpyškinau taip, lyg tai būtų savaime suprantama. Dėl ko dar kas nors rizikuotų gyvybe ir trenktųsi į Spiritus slėnį?

– Ak taip, taip, – erzindamas palinksėjo vaikinas. – Ir ką jiems pasakysi užsukusi į svečius?

Veidas iškart užkaito iš pasipiktinimo. Kokią teisę jis turėjo iš manęs tyčiotis?

– Pareikalausiu grąžinti man prigimtine teise priklausančias galias!

Pyktis mano balse privertė nepažįstamąjį surimtėti. Kibirkštys jo akyse priblėso, jas pakeitė atsargus nerimas. Vaikinas perbraukė pirštais pasišiaušusius plaukus ir giliai atsiduso.

– Kerėtoja be galių?

Šįkart jis neerzino ir nesišaipė. Klausimas nuskambėjo neįprastai atsargiai, tarsi bijotų užkabinti skaudžią stygą.

Sutrikau.

Iki šiol tą klausimą visuomet lydėdavo pašaipa, panieka arba apsimestinis gailestis. Jis būdavo ištariamas taip, kad pasijusčiau atstumta. Sugedusi. Lyg manyje kažko trūktų. O kartais – lyg būčiau ne žmogus, o dvigalvė išsigimėlė.

– Gimiau be galių, – tyliai pripažinau ir rankomis apglėbiau pečius. – Mano šeima – įtakingi kerėtojai. Aš... Na, žinai, aš esu aš. Kliūtis. Dėmė tobulame šeimos paveiksle.

– Tai nori atgauti galias, kad... pritaptum? – susidomėjo vaikinas.

Kreivai šyptelėjau. Man mažiausiai rūpėjo pritapti.

– Ne.

– Tuomet kam?

Staiga ištiesinau pečius, kilstelėjau smakrą ir įrėmiau tvirtą žvilgsnį į nepažįstamąjį.

– Kad atkeršyčiau, – užtikrintai tariau.

Neatrodė, kad vaikinas nustebo. Jis paprasčiausiai linktelėjo ir nusisuko į kantriai ant turėklų tupinčius kėkštus. Ar jis ėmė abejoti? Ar kerštas buvo netinkama priežastis, kad jis imtųsi man padėti? Nepažįstamasis tylėjo. Žvelgiau į tiesią liekną nugarą ir laukiau.

– Žinai, protėviai pareikalaus kainos, – galiausiai prabilo vaikinas. Krumpliai, kuriais jis rėmėsi į turėklą, net pabalo nuo įtampos.

– Aš ją sumokėsiu, – tariau jausdama, kad nuo šio pokalbio priklauso, ar apskritai pasieksiu protėvius.

– Tikrai? – nepažįstamasis staiga atsisuko, ir aš nevalingai žengtelėjau atgal jo veide išvydusi kančios grimasą. – Kai juos surasi ir jie įvardins kainą, pasirinkimo nebeturėsi. Privalėsi sutikti. Jie gali pareikalauti bet ko – tarnauti jiems po mirties, atsisakyti meilės, paaukoti artimą žmogų. Kartais kaina būna per didelė, kad būtų verta ją mokėti. Pagalvok.

– Bandai mane atbaidyti? – suirzau. – Nesu bailė. Žinau, kuo rizikuoju.

Vaikinas niūriai linktelėjo.

– Tebūnie.

Ūmai ant turėklų tupėję paukščiai sujudo. Kėkštai išskėtė sparnus ir garsiai čirkšdami nėrė žemyn nuo varpinės į lietaus nuplautą miestą. Tuo metu vaikinas vėl užsimaukšlino kėkšto kaukę ir nėrė pro atviras bokšto duris į tamsą.

Kelias akimirkas stovėjau sutrikusi, nesuprasdama, ar jo žodžiai reiškė sutikimą man padėti.

Staiga pro praviras duris kyštelėjo kaukė.

– Tai eini ar ne? – nekantriai paragino jis.

Apimta jaudulio skubiai nusekiau jam iš paskos. Šįkart bokšto laiptai nebeatrodė tokie bauginantys. Nors tamsoje vis dar buvo sunku įžiūrėti net savo ranką, nepažįstamasis netrukus neapsikentė mano lėto, atsargaus slinkimo ir tvirtai čiupo už delno.

– Kad ir kokie demonai čia tave aplankė, jų jau nebėra, – tamsoje nuskambėjo ramus, užtikrintas balsas. – Tiesiog eik. Jei suklupsi, pagausiu.

Linktelėjau, nors žinojau, kad jis to nemato.

Ir jis buvo teisus.

Kol leidomės žemyn, nei galvoje, nei širdyje nebepasirodė nė viena protą drumsčianti haliucinacija. Liko tik tamsa, akmeniniai laiptai ir jo ranka, vedanti mane pirmyn.

Vos išnirę į dienos šviesą paleidome vienas kitą. Neprataręs nė žodžio vaikinas sparčiu žingsniu pasileido vaiduokliškomis miesto gatvėmis. Jo kojos buvo ilgesnės, todėl man kone teko bėgti, kad smarkiai neatsilikčiau.

Jis judėjo lengvai ir užtikrintai, tarsi šis iškreiptas miestas jam būtų gerai pažįstamas. O man visi pastatai, gatvės ir sankryžos vis dar atrodė vienodi.

Širdyje vėl smilktelėjo baimė pasiklysti.

– Ei, turiu klausimą, – prabilau sunkiai švokšdama ir apsidžiaugiau, kai nepažįstamasis susidomėjęs sulėtino žingsnį. – Iš kur žinai, kur eiti?

Vaikinas mostelėjo į viršų. Virš stogų ratus suko jo sparnuotieji palydovai.

– Įprastai mieste judu laidais, bet šiandien darau išimtį. Juk nepaliksiu damos vienos, ar ne?

Net nemačiau jo veido, tačiau aiškiai įsivaizdavau tą erzinančią šypseną po kauke ir akimirką panorau gerai jam trinktelėti.

– Mus veda mano animai, – pridūrė jis.

– Animai?

– Mano sielos dalys, – paaiškino vaikinas, nors aiškiau nuo to netapo. – Negi galvoji, kad tiesiog draugauju su kėkštais?

Gūžtelėjau pečiais.

– Kartais šitoje vietoje apskritai nebežinau, ką galvoti, – sumurmėjau.

Vaikinas tyliai prunkštelėjo. Maniau, kad vėl paspartins žingsnį, tačiau vietoj to prisitaikė prie mano tempo. Buvo gera bent trumpam nustoti lėkti. Ir, teko pripažinti, jo draugijoje pagaliau nebesijaučiau įkalinta šioje iškreiptoje realybėje.

Bent jau kol kas.

– Kerai šiame pasaulyje neegzistuoja, – ėmė aiškinti vaikinas. – Manau, protėviai specialiai viską taip sukūrė, kad liktų vieninteliai visagaliai. Vieninteliai, galintys jaukti atvykėlių protus. Tačiau kerai yra neatsiejama kerėtojo dalis. Jo siela. Juk negali iš žmogaus visiškai atimti sielos, ar ne? Todėl čia galia pasireiškia kitu pavidalu.

– Tavo kėkštai, – nustebusi pažvelgiau į virš mūsų ratus sukančius paukščius. – Tai jie... dalis tavęs? Tavo galia?

Vaikinas linktelėjo.

– Deja, dergia jie kaip tikri paukščiai, – linksmai pridūrė.

Nejučia šyptelėjau.

– Na ką, mes beveik vietoje, – staiga pareiškė apsidairęs.

Ir iš tiesų – už paskutinio namo kampo nebeiškilo daugiau pilkų daugiabučių. Kelias driekėsi tolyn už miesto, o tolumoje dunksojo miškas, į dangų iškėlęs sodriai žalią kepurę.

Kad ir kaip troškau kuo greičiau dingti iš šio prakeikto labirinto, staiga susivokiau nepaklausiusi kai ko svarbaus.

– Klausyk, koks tavo vardas?

Vaikinas sustojo lyg įbestas.

– Mano vardas? – sutrikęs pasitikslino.

– Juk turi vardą? Aš – Andrėja.

Buvo sunku suprasti, ką jis galvoja. Mane vis labiau erzino ta idiotiška kaukė. Lyg tarp mūsų stovėtų betoninė siena.

Ir tarsi perskaitęs mano mintis, vaikinas netikėtai kilstelėjo kaukę ant viršugalvio.

– Erikas, – atsakė po trumpos tylos.

– Malonu, Erikai, – linktelėjau ir tik tuomet pastebėjau spindinčias jo akis. – Ar kas nors ne taip?

Jis tik papurtė galvą ir nusisuko miško link.

– Tiesiog nebepamenu, kada paskutinį kartą kas nors ištarė mano vardą, – tyliau pridūrė. – Nagi, eime. Tuoj pradės temti.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.