Spiritus šnabždesiai (XI)

Paklibinau masyvių bažnyčios durų rankeną, tačiau jos nė nekrustelėjo. Tuomet, šlapia ir apimta nevilties, kumščiu patrankiau į tamsų medį. Viduje turėjo kas nors būti. Privalėjo. Juk šiame identiškų namų prismaigstytame mieste dangų remiantis bažnyčios bokštas negalėjo buvo nereikšmingas.

O gal tik desperatiškai bandžiau save tuo įtikinti?

Dar kartą atsitrenkusi į tylos ir tuštumos sieną, ėmiau slampinėti aplink drėgną bažnyčios mūrą. Šešėliu pralėkusi būtybė buvo viduje – tuo buvau beveik tikra. Nuojauta atkakliai kuždėjo, kad ir aš privalau ten patekti. Pirštais perbraukiau slidžia akmens siena, ieškodama bent menkiausio plyšio ar išsikišimo, tačiau netrukus suvokiau, kaip kvailai tai atrodo. Nebuvau driežas, kad užkopčiau stačia siena.

Žengusi dar kelis žingsnius sustingau. Šone slėpėsi dar vienos durys – mažos, aprūdijusiais vyriais, lyg daugybę metų niekieno neliestos. Nieko nesitikėdama stumtelėjau jas delnais.

Iš palengvėjimo kone susmukau ant žemės – durys girgždėdamos prasivėrė, o pro plyšį pasimatė žiojėjanti tamsa. Padrąsinta savo sėkmės plačiau jas atlapojau, tačiau neišvydau nei bažnyčios navų, nei presbiterijos. Priešais stūksojo siauri įviji akmeniniai laiptai, tirštoje prieblandoje vedantys aukštyn.

– Kiekvienas labirintas turi išėjimą, – pakartojau balsu, mėgindama save padrąsinti ir bent trumpam nuslopinti vienišumo jausmą.

Giliai įkvėpusi žengiau vidun. Mane pasitiko priplėkęs oras ir vos įžiūrimi laiptų kontūrai. Lipau lėtai, atsargiai, viena ranka remdamasi į šaltą mūro sieną. Kiekvieną sykį statydama koją tikėjausi nesuklupti ir nenusiristi žemyn į tamsą.

Viską pasiglemžusi tamsa paaštrino pojūčius. Girdėjau už storų sienų šėlstančią audrą ir savo pačios širdies plakimą. Jaučiau ant pirštų nusėdančias dulkes, ant veido limpančius plonyčius voratinklius ir...

Ūmai klyktelėjau.

Nevykusiai pastačiusi pėdą slystelėjau ant laiptų. Suklupusi instinktyviai prisispaudžiau prie sienos kuo toliau nuo krašto ir ištiesiau ranką į tamsą. Pamojavau priešais save norėdama įsitikinti, kad šalia nieko nėra.

Tačiau galėjau prisiekti, jog kažkas mane palietė.

Kelias minutes tiesiog tupėjau nejudėdama, bandydama nuraminti pašėlusį kvėpavimą. Man pasivaideno. Kitaip ir negalėjo būti. Prakeikto bokšto laiptai buvo tokie siauri, kad juose vos tilpo vienas žmogus. Be to, tikrai būčiau išgirdusi, jei kas nors liptų paskui mane.

Galiausiai po truputį nurimau.

Čia buvau tik aš ir tamsa. Tik mes.

Pasiryžau kopti aukštyn. Privalėjau pasiekti bokšto viršūnę. Tikėjausi, kad lauke matytas šešėlis dar nebus dingęs, tačiau vos po kelių pakopų pajutau stipriai gniaužiamą riešą. Paklaikusi trūktelėjau ranką atgal, ir gniaužtai akimirksniu atsileido.

– Kas tu?! – neva narsiai riktelėjau, nors balsas virpėjo aidu atsimušdamas į bokšto sienas.

Tačiau nieko nebuvo.

Aš ir vėl krausčiausi iš proto.

Nebegalėdama pakęsti mane spaudžiančios tamsos pasileidau laiptais aukštyn. Nebesisaugojau. Tiesiog troškau kuo greičiau ištrūkti iš šio prakeikto bokšto ir įkvėpti gryno oro.

Staiga skruostą nutvilkė karštis.

Nustebusi žengtelėjau atgal lyg gavusi antausį. Delnu paliečiau veidą. Sopėjo. Beveik taip pat kaip po... motinos smūgio.

Ar pažvelgusi į veidrodį išvysčiau raudoną jos delno žymę? Tą patį antspaudą, kuriam trūko mažojo pirštelio?

Nuo tos minties man pritrūko oro.

Net tamsoje priešais save regėjau jos gracingą siluetą ir pagiežos kupiną žvilgsnį. Jis lydėjo mane nuo pat akimirkos, kai paaiškėjo, kad esu brokuota. Nuo tada, kai Felicijai teko žemintis prieš mano tėvą įrodinėjant savo nekaltumą.

Aš buvau jos nelaimių priežastis.

Per mane jai teko klausytis įtakingų draugų apkalbų. Šmeižto, neva ji – tik kekšė, prisidengusi svetimu vaiku.

Manęs beveik nežeidė motinos taikomos fizinės bausmės. Net nekrūpteldavau, kai ji susierzinusi tėkšdavo antausį ar pirštinėtu delnu sugniauždavo man gerklę. Mano kūnas atlaikydavo viską.

Tačiau blogiausia buvo ne tai.

Kiekvieną kartą pažvelgusi į Feliciją vėl išgirsdavau vaikystėje ištartus žodžius.

„Geriau būčiau tavęs atsikračiusi, kai dar turėjau progą.“

Tie žodžiai įsitvirtino manyje stipriau nei matomi randai.

Gal ji buvo teisi.

Gal aš iš tiesų neturėjau teisės gyventi.

Ūmai atsipeikėjau ir šoviau laiptais aukštyn. Vis dar jutau motinos rankas ant savo odos. Jos gniaužė man kaklą, kumščiu rėžėsi į pilvą, stūmė žemyn. Net pritrūkusi oro ir susirietusi iš skausmo nelėtinau žingsnio. Kojos slydo ant nutrintų pakopų, kelis kartus vos nenusiritau žemyn.

Lipti. Tik lipti.

Galiausiai visu kūnu trinktelėjau į kažką kieto. Durys.

Apgraibomis užčiuopusi rankeną stumtelėjau jas pirmyn, ir akis akimirksniu apakino dienos šviesa. Nesvarbu, kad virš galvos dundėjo griaustinis, o niūrūs debesys buvo atėmę iš pasaulio spalvas. Tą akimirką atrodė, jog dar niekada nemačiau ryškesnio dangaus.

– Atėjai.

Iš netikėtumo net krūptelėjau išgirdusi ramų, nepažįstamą balsą.

Bažnyčios bokšto viršuje, pasislėpęs už didžiulio varpo, stovėjo elektros laidais lyg akrobatas judėjęs šešėlis. Kai jis išniro iš už tamsaus bronzinio varpo, nevalingai žengtelėjau atatupsta.

– Tu, – sušnabždėjau staiga suabejojusi, ar pasielgiau teisingai jo ieškodama.

Priešais mane stovėjo kėkšto kauke prisidengusi žmogysta. Ant varpinės turėklų tupėjo jo sparnuoti palydovai – pulkas kėkštų smalsiai dėbsojo į mane kraipydami galvas. Jei miške dar turėjau galimybę pabėgti, tai dabar vienintelė išeitis buvo šokti žemyn.

Žmogysta lengvu žingsniu priėjo. Pernelyg arti. Kūnas įsitempė, tačiau atsitraukti nebebuvo kur. Žvilgsnis vis kliuvo už margos kaukės – melsvų plunksnų raštų, juodo snapo, nenatūraliai sustingusių paukščio akių.

– Ką čia veiki? Kodėl negrįžti į savo pasaulį? – nepasitenkinimo kupinas vyriškas balsas sudrumstė tylą.

Ir tuomet man dingtelėjo išganinga mintis.

Gal visai neturėjau jo bijoti. Gal tai tebuvo išbandymas. Protėvių siųstas išbandymas.

– Ar tu vienas jų? – viltingai paklausiau nė nebandydama atsakyti į jo klausimus.

– Vienas ko?

– Protėvių, – sukryžiavau rankas ant krūtinės. Jaučiausi nejaukiai. Nemačiau jo akių – tik ant kaukės išpieštus keistus paukščio vyzdžius. Net nežinojau, kas po ja slepiasi. Ir kodėl.

Staiga nepažįstamasis suprunkštė. Nesupratau, kas jį taip pralinksmino. Buvau įstrigusi Spiritus slėnio labirinte, senos bažnyčios varpinės viršūnėje, kovojau su demonais savo galvoje, ir viskas atrodė sumauta kaip niekada.

– Patikėk, nesu vienas jų, – galiausiai nuslopinęs juoką tarė nepažįstamasis ir nusismaukė kaukę.

Priešais mane stovėjo vaikinas.

Ne kažkokia anapusinė būtybė, o tikras žmogus.

Kaštoniniai plaukai styrojo į visas puses, lyg jie būtų kirpti atbukusiomis žirklėmis, o įkypos akys akylai sekė kiekvieną mano judesį. Jis atrodė šiek tiek apsileidęs – tamsūs barzdos šešėliai dengė žandikaulį, marškinėliai buvo susiglamžę. Mano pasaulyje vyrai taip neatrodydavo. Tiek Bernardas, tiek Armandas ar tėvas visuomet būdavo nepriekaištingi, lyg bet kurią akimirką galėtų atsidurti svarbiame pokylyje ar politiniame susitikime.

– Ar žadi mane nužudyti? – tiesiai paklausiau ir įtariai dirstelėjau į ant turėklų tupinčius kėkštus. Anąkart jie buvo pasirengę iškapoti man akis.

Vaikinas nustebęs kilstelėjo antakius.

– Ar turėčiau?

– Miške nesivarginai paklausti, – sugriežiau dantimis. – Užsiundei savo paukščius lyg kokius kovinius žvėris.

Nepažįstamasis sunkiai tramdė šypseną. Mačiau tvirtai suspaustas lūpas ir linksmai spindinčias žydras it ledynai akis. Galiausiai jis tik papurtė galvą.

– Jei būčiau norėjęs tave nužudyti, tarp gyvųjų jau seniai nebebūtum.

Suirzusi sukryžiavau rankas ant krūtinės.

– Tai kam tada visas tas cirkas?

Nepažįstamasis nusuko žvilgsnį į miestą. Juodi debesys pamažu sklaidėsi lyg išgręžti, užleisdami vietą melsvai dienos šviesai. Ant stogų telkšojo balos, o nurimęs lietus miestui sugrąžino kapų tylą. Po mūsų kojomis driekėsi pilko betono labirintas. Būdama apačioje niekaip nebūčiau radusi išėjimo. Vienintelis kelias buvo viršuje.

– Norėjau, kad grįžtum į savo pasaulį, – galiausiai atsiduso vaikinas ir smiliumi perbraukė arčiausiai tupinčio kėkšto pasmakrę.

– Grįšiu tik gavusi tai, ko atvykau, – užsispyrusi atkirtau.

– O jei tau nepavyks?

Sugniaužiau kumščius. Grįžti nieko nepešus? Pasirodyti dar didesne nevykėle?

Ne.

Viskas arba nieko. Kito pasirinkimo neturėjau.

– Tada geriau mirsiu, – užtikrintai tariau.

Turite klausimų? Susisiekite.

a.kenesyte@gmail.com

© 2024. All rights reserved.