Spiritus šnabždesiai (X)

Kibios it čiuptuvai būtybių galūnės griebė mane už kojų ir rankų, kone plėšdamos pusiau. Bandžiau priešintis, nevikriai smūgiavau tai šen, tai ten, tačiau upė buvo jų teritorija.

Staiga prieš akis išniro paties pragaro siųstas tamsaus monstro snukis. Plačios, migla aptrauktos neregio akys, vietoje nosies – tik siauri šnervių plyšiai, juodame kakle virpančios žuvies žiaunos ir burna... Neproporcingai didelė, pilna aštrių ilčių.

Suklykiau manydama, kad būtybės nasrai tuoj perrėš mane pusiau, tačiau į ledinį upės paviršių pakilo tik tuzinas siaubo pripildytų burbulų.

Šaltis ėmė lėtinti širdies ritmą. Pabaisos tempė vis giliau, o raibuliuojanti dienos šviesa sparčiai tolo.

Kaip gaila, kad tėvas buvo teisus.

Stengiausi. Tikrai stengiausi. Tačiau nė neįtariau, kad Spiritus slėnis gali būti toks klastingas. Tikėjausi, jog Henrika pernelyg nesigrauš, o Bernardas sugebės man atleisti.

Paskutinį kartą ištiesiau ranką link tolstančio paviršiaus.

Ir tuomet Spiritus slėnis atsiuntė paskutinį keistą regėjimą.

Žmogysta kėkšto kauke perskrodė ledinį vandenį, o iš paskos nėrė būrys drąsių paukščių. Deja, juos kaipmat apspito upės pabaisos.

Kokia nelygi kova, – šmėstelėjo paskutinė mintis prieš tamsai užvaldant kūną.

***

Prieš atsimerkdama išgirdau spragsėjimą ir sušalusi iki pat smakro užsitempiau paklodę. Koks klaikus sapnas. Spiritus slėnis neegzistavo, o Henrika tikrai negalėjo rasti būdo į jį patekti.

Apsnūdusi pasisukau ant šono ir pajutau prie skruosto prilipusius drėgnus plaukus.

Drėgnus?

Atplėšiau apsunkusius akių vokus.

Žvilgsnis iškart įsmigo į spragsinčią židinio liepsną. Sutrikusi apsidairiau. Tai buvo visai ne mano kambarys.

Gulėjau siauroje viengulėje lovoje, pridengta šiurkščia pilka paklode, o patalpa vargiai priminė gyvenamą vietą. Mažas kambarėlis plikomis sienomis. Vienoje jų žiojėjo atvira anga, atstojanti langą, kitoje – uždarytos, paskubomis iš lentų sukaltos durys. Kreivokai sumūrytas židinys atrodė taip, lyg būtų statytas visiško savamokslio, tačiau viduje spragsinčios malkos skleidė malonią šilumą.

Deja, jos nepakako, kad sušilčiau.

Drebėdama dar tvirčiau susisukau į paklodę ir tuomet sustingau. Ant medinės kėdės šalia židinio kabojo mano rūbai. Nukaitusiais skruostais lėtai žvilgtelėjau po užklotu.

Buvau visiškai nuoga.

– Ei, ar čia kas nors yra? – šūktelėjau gergždžiančiu balsu, tačiau atsakymo nesulaukiau.

Apsisiautusi paklode lyg toga, pašokau iš lovos ir iškart susverdėjau. Žemė po kojomis nemaloniai susiūbavo, todėl kelis kartus giliai įkvėpiau ir lėtai nuslinkau prie langą atstojančios angos. Jaučiausi silpna ir išsekusi, tačiau privalėjau išsiaiškinti, kas vyksta.

Deja, nepamačiau nieko, tik tankiai suaugusius medžius. Jie visiškai užstojo vaizdą.

Suirzusi čiupau savo rūbus. Sprendžiant iš to, kad audinys buvo vos drėgnas, miegojau pakankamai ilgai. Greitai apsirengusi petimi stumtelėjau duris. Jos lengvai pasidavė, ir mane iškart pasitiko melsva Spiritus slėnio šviesa. Trobelė stovėjo miško pašonėje, ant stataus šlaito. Širdis krūtinėje suplakė tankiau suvokus, kad tolėliau, nusileidus į daubą, dunkso miestas.

Kojos pačios ėmė nešti pirmyn. Pagaliau. Galbūt pagaliau radau tai, ko ieškojau.

Leisdamasi šlaitu žemyn, broviausi pro dygius brūzgynus. Nekreipiau dėmesio į pradrėkstą odą – tai tebuvo maža kaina už galimybę atgauti savo galias.

Galiausiai pėdos palietė asfaltą. Akimirką net norėjosi išbučiuoti žemę po kojomis – pirmasis tikras civilizacijos ženklas. Tačiau džiaugsmas greitai išblėso. Pėdindama keliu miesto link netrukus suvokiau, kad aplinkui pernelyg ramu. Jokio automobilių ūžesio. Jokių žmonių balsų. Net miesto žvirblių nesigirdėjo. Kuo labiau artėjo pirmieji daugiaaukščiai, tuo stipriau augo nerimas. Nenatūralią tylą drumstė tik mano pačios žingsniai ir trūksmingas kvėpavimas.

Miestas atrodė pažįstamas. Žinojau šias gatves, pastatus, sankryžas. Tačiau Spiritus slėnis buvo kažką pakeitęs. Iškreipęs. Pavertęs miestą tuščiu kiautu. Gatvėse nesimatė nė gyvos dvasios. Daugiabučiai lyg nebylūs vaiduokliai stūksojo abipus kelio, o tamsūs langai atrodė pamėkliškai. Lyg čia jau seniai niekas negyventų.

Paklibinau keleto namų durų rankenas. Užrakinta.

Sukandusi dantis patraukiau senamiesčio link, kovodama su vis giliau besismelkiančiu nerimu. O kas, jei ir vėl nieko nepešiu?

Staiga akyse ėmė temti. Prireikė akimirkos suvokti, kad su mano regėjimu viskas gerai – tai juodi debesys storu sluoksniu užklojo dangų, pasigviešė visą dienos šviesą ir ėmė grasyti lietumi. Dar minutė ir ausis apkurtino griaustinio grūmojimas. Garsas buvo toks galingas, kad po kojomis sudrebėjo žemė, o apleistų namų langai virptelėjo lyg išsigandę.

Neramiai apsidairiau. Kitoje gatvės pusėje sublizgo neoninė baro iškaba, tad nieko nelaukusi pasileidau link jos. Tačiau vos priartėjusi skaudžiai atsimušiau į duris. Jos nė nekrustelėjo. Tai tebuvo dar vienas Spiritus slėnio pokštas. Dar vienas erzinantis muliažas.

Iš pykčio sugriežiau dantimis, čiupau pirmą pasitaikiusį akmenį ir sviedžiau į iškabą. Ši pažiro į šipulius, trumpam sukibirkščiavo ir užgeso.

– Mėšlas, – suniurzgiau griebdamasi už galvos.

Man nebuvo ką veikti šiame kapinyną primenančiame mieste. Iš plikų mūro ir betono sienų – jokios naudos. Bet kur turėjau eiti? Kur galėjau rasti protėvius? Turėjau dingti iš miesto. Grįžti į trobelę ir laukti to, kuris ištraukė mane iš upės. Kodėl apie tai nepagalvojau anksčiau?

Apsisukau ant kulno ir pasileidau atgal gatve. Griaustinis nesiliovė dundėjęs, buvo tik laiko klausimas, kada pasipils lietus. Vis mąsčiau ar liūtys Spiritus slėnyje tokios pat kaip realiame pasaulyje. O jei lietus čia turi haliucinogeninį poveikį? Gal ištrina atmintį? Degina it rūgštis? Kuo daugiau apie tai svarsčiau, tuo labiau troškau dingti iš miesto ir rasti pastogę.

Deja, dingti pasirodė ne taip paprasta.

Gatvės panašėjo viena į kitą. Jų pavadinimai lentelėse išskydo tarsi išlieti akvareliniai dažai. Sukau tai ten, tai šen tikėdamasi rasti pažįstamą vietą. Tačiau namai, gatvės, netgi suoliukai – viskas atrodė taip pat.

Labirintas.

Ši prakeikta vieta vis bandė mano kantrybę. Stengėsi mane palaužti. Jaukė smegeninę.

Ūmai virš namų kabančią padangę nušvietė žaibo kirtis. Sugriaudėjo, o netrukus ant odos užtiško pirmieji lietaus lašai.

Kiekvienas labirintas turi išėjimą, – pamaniau.

Karštligiškai mąstydama žvelgiau į audros debesimis aptrauktą dangų, kai netikėtai pastebėjau judantį šešėlį. Suklusau. Ten tikrai kažkas buvo. Gyva būtybė. Draugiška ar priešiška? Jei priešiška, jau seniai turėjo progą mane užpulti.

Privalėjau rizikuoti ir ją pasivyti. Gal tai buvo vienintelė proga pabėgti iš šio košmaro.

Užvertusi galvą ėmiau bėgti gatve. Šešėlis judėjo kažkur viršuje. Nusibraukusi nuo veido lietaus lašus pagaliau supratau – būtybė lengvai judėjo elektros laidais nuo vieno stulpo iki kito, liuoksėjo nepaklusdama gravitacijos jėgai.

O tuomet šešėlis staiga pradingo ties bažnyčios bokštu.

Nustebusi sustojau lyg įbesta.

Tas pastatas buvo kitoks.

Tamsus bokštas kilo virš miesto tarytum orientyras, vienintelis aiškiai matomas taškas šiame beprotiškame chaose. Staiga supratau, kodėl šešėlis judėjo būtent ten.

Jei ši prakeikta vieta ir turėjo centrą, tai buvo čia.