Spiritus šnabždesiai (VIII)

Staiga pašokau lovoje. Trūksmingai įkvėpiau ir žvilgsniu karštligiškai ėmiau klaidžioti po kambarį. Jį skandino pro langus besiskverbianti nenatūraliai melsva šviesa, tylą draskė mano netolygus švokštimas. Apsičiupinėjau. Nejaučiau jokio mirtino kokteilio poveikio, o ir kerais išmargintas raištis buvo dingęs. Ar susimoviau? O gal pati nepajutau, kaip grįžau iš Spiritus slėnio? Gal lovoje pragulėjau kelis mėnesius?

Suglumusi palikau patalus ir pažvelgiau į veidrodį. Ar atrodžiau pasikeitusi? Galinga? Mirusi? Atsidusau. Rodos, atrodžiau daugmaž taip pat. Kiek pabalusi, bet tokia pat. Pabandžiau gyslose užčiuopti tekančios galios pojūtį – perniek. Susiraukiau. Kas, po galais, nutiko? Kodėl nieko neprisiminiau?

Privalėjau gauti atsakymus, todėl pasiryžau surasti Henriką. Dvaro koridoriai atrodė neįprastai tušti. Nesutikau nė vieno patarnautojo, nė vieno šeimynykščio ar šiaip gyvos būtybės. Didžiam mano nusivylimui, Henrikos kambariai buvo užrakinti. Kaip ir visi kiti. Kūnu ėmė dūgzti nerimas, kai staiga pirmame aukšte išgirdau balsus. Vyrišką juoką ir merginos kikenimą. Adelė, Bernardas ir... Lukas? Ant pirštų galų pritykinau prie svetainės durų ir dirstelėjau vidun.

Sustingau.

Gerklėje įstrigo gumulas.

Adelė, prisidengusi vien kelnaitėmis ir liemenėle, gulėjo ant sofos tingiai ištiesusi lieknas kojas Lukui ant kelių. Šis, užsismaukęs vien apatinius, žaismingai kuteno jai padus ir glostinėjo blauzdas, pirštais keliaudamas jos šlaunimis link pilvo. Tuo tarpu Bernardas sėdėjo ant grindų, atsirėmęs į sofą ir atlošęs galvą plėšrūniškai stebėjo Adelę. Sesuo palinko, kažką sušnabždėjo jam į ausį ir dantimis grybštelėjo lygią smakro odą.

Staiga Adelė pakėlė galvą, išvydo mane ir piktdžiugiškai išsiviepė. Ji atsitraukė nuo Bernardo, prisitraukė prie savęs Luką ir įsisiurbė jam į lūpas. Vaikino kūnas įsitempė, iš gerklės išsiveržė geidulingas atodūsis. Bernardas, nepasirengęs likti nuošaly, pakilo nuo grindų, įsispraudė ant sofos tarp jų ir ėmė glamonėti Adelės kūną.

Nepajėgiau atitraukti akių.

Jų glamonės vis intensyvėjo, atodūsiai garsėjo ir buvo sunku suprasti, kur yra kieno galūnės. Jie susivijo į vieną išdavikišką rezginį, kol man ėmė svaigti galva. Supykino. Stemple ėmė kilti tulžis, nepajėgiau ištverti nė akimirkos ilgiau.

Apsisukau ant kulno ir pasileidau link lauko durų. Dvaro sienos slėgė, spaudė ir ėmė rodytis, kad tuoj pritrėkš visu svoriu. Mano sesuo, draugas ir slapta simpatija. Tas siaubingas vaizdas įsirėžė atmintyje. Nepajėgiau užtildyti galvoje skambančių jų geidulingų aimanų. Kas atsitiko? Kodėl staiga Bernardas puolė į jos glėbį? Net ir Lukas šį kartą atrodė savimi, nepaveiktas jos savamokslių kerų. Ar Adelė iš tikrųjų susuko jiems galvas?

Su trenksmu atlapojau dvaro duris ir išlėkiau į kiemą. Pritrūkusi oro giliai įkvėpiau ir papurčiau galvą. Juk norėjau visai ne to. Kur po galais, mano galios? Įsisprendusi rankomis į kelius, užsimerkiau. Privalėjau nurimti, nuskaidrinti protą.

Susiimk! – paliepiau sau.

Galiausiai ėmiau rimti. Apsidairiau.

Tai, ką išvydau, nė iš tolo nepriminė man pažįstamo dvaro. Viskas skendėjo melsvoje šviesoje, o ištaigingas dvaro kiemas buvo praktiškai dingęs. Vietoje įmantrių gėlynų ir gyvatvorių dunksojo miškas. Dar keisčiau – visas dvaras buvo apjuostas gūdžios tankmės.

Susimąsčiusi prisėdau ant prieangio slenksčio. Matyt, galvoje susijungė kelios neuronų jungtys, nes ėmiau suprasti – viskas čia netikra. Ta neįprasta šviesa... Bernardo elgesys... Tyloje paskendęs dvaras ir staiga užaugęs šimtametis miškas.

Spiritus slėnis.

Iškreiptos realybės slėnis. Ar tai reiškė, kad svetainėje matytas vaizdas tebuvo anapusinio pasaulio išdaiga? Papurčiau galvą. Nesvarbu. Visiškai nesvarbu. Juk atsibeldžiau čia ne dėl to. Man reikėjo surasti pirmuosius kerėtojus. Tik kur? Nesitikėjau išvysti neoninės rodyklės su užrašu protėviai, bet kelias ar bent takelis būtų buvę neprošal.

Pakilau nuo slenksčio. Mindžikuoti vietoje nebuvo tikslo. Sėdėti užsidarius dvare taip pat. Ypač, kai jame vyko tokios šlykščios orgijos.

Tiesiog turėjau pasirinkti kryptį.

Mano pasaulyje miestas plytėjo piečiau dvaro. Gal čia buvo veidrodinis mano realybės atspindys ir ten rasiu kokią keistą gyvenvietę? Gal kokiame bare sėdės ir patys protėviai. Pakels taures į mano sveikatą, palinkės geros kloties, sugrąžins mano galias ir išsiųs atgal į namus.

Nelinksmai šyptelėjau.

Nebuvau tokia optimistė.

Pasisukau pietų kryptimi ir iš padilbų nužvelgiau mišką. Nebuvau užkietėjusi gamtos mylėtoja – mieliau rinkdavausi asfaltą. Tačiau pasirinkimo nebuvo, todėl palikau dvaro kiemą ir patraukiau link girios.

Bergždžiai tikėjausi rasti bent kokį takelį. Teko klampoti per minkštą miško paklotę ir tikėtis, kad ant veido neužšoks koks gyvis, o į koją neįkąs priminta gyvatė. Išsikeroję medžiai virš galvos metė tamsius šešėlius ir melsva dienos šviesa menkai teprasiskverbė pro jų tankią lają. Priešais regėjau tik nesibaigiančią kamienų ir brūzgynų kariauną.

Laikytis vienos krypties, – pagalvojau ir nėriau į gūdumą.

Miško drėgmė netruko pradėti skverbtis į kaulus. Nosį rietė girios puvėsių tvaikas. Į veidą vis plakėsi lyg iš niekur atsiradusios šakos. Tarp rankų vijosi nematomi voratinkliai.

Nekenčiau tos vietos.

Žingsniavau pirmyn susikaupusi, stengdamasi nenuklysti nuo įsivaizduojamo kelio. Tikėjausi, kad anapusinio pasaulio miškas turi pabaigą ir netruksiu ją surasti.

Staiga virš galvos suplakė sparnai. Tūptelėjau iš netikėtumo ir ėmiau šaudyti akimis ieškodama paukščio, bet sparnuočio kūnas jau buvo dingęs medžių lapijoje.

– Prakeikta vieta, – sumurmėjau, bet tuomet prisimerkiau ir įdėmiai pažvelgiau į viršų.

Vienas paukščio kliudytas lapas atsiskyrė nuo šakos ir ėmė palengva leistis. Tiksliau, šokti. Klevo lapas, apšviestas melsvos pro lajos plyšelius besiskverbiančios šviesos, sukosi it vilkelis, šokinėjo ant nematomų oro srovių ir lenkėsi miškui lyg jį liaupsinančiai publikai. Susižavėjusi jį pagavau ir suspaudžiau tarp delnų.

Aiktelėjau. Juose kažkas sukrutėjo ir pakuteno odą. Susidomėjusi lėtai atgniaužiau delnus ir iškvėpiau iš susižavėjimo. Plaštakose gulėjo visai ne lapas. Jose sparnais virpino mėlynas it safyras drugys. Pajutęs, kad žabangos atsivėrė, vabzdys grakščiai atsiskyrė nuo odos ir nuplasnojo tolyn į mišką.

Ar tai ženklas? Ar man juo sekti? O gal šiame pasaulyje mane veikė haliucinacijos?

Drugys skrido reikiama linkme, tad paspartinau žingsnį, kad spėčiau paskui. Kurį laiką sekiau tą plasnojantį padarą pamiršusi, kaip erzina miško tankmė. Žvelgiau tik į savo kelrodį, nesugebėjau nuo jo atplėšti akių. Tas drugys veikė panašiai kaip derilija. Viliojo. Vertė jo trokšti.

Staiga sustojau it įbesta. Žaidimas su derilija baigėsi katastrofiškai. Negalėjau leisti, kad tai pasikartotų, juolab, kad buvau visiškai viena. Šalia nesisukiojo nei Bernardas, nei Henrika, kurie būtų mane paprotinę. Vos tik galvoje šmėstelėjo tas aiškus suvokimas, priešais plevenantis drugys vos girdimai pokštelėjo, priversdamas mane aiktelėti. Nustėrusi stebėjau, kaip jo safyro mėlynumo frakcijos išsisklaidė ore. Drugio mirtis mane išlaisvino. Atitokau. Buvau taip susikoncentravusi į tą anapusinį vabzdį, kad vargiai prisiminiau ar neišsukau iš kelio. Ar tikrai ėjau tinkama linkme?

Širdis nerimastingai šoktelėjo.

Nieko nuostabaus, kad grįžti iš Spiritus slėnio pavyko vos vienam kerėtojui. Kiti garantuotai pasiklydo ir praleido čia amžinybę, kol pakratė kojas.

Tas drugys mane paklaidino. Tyčia.

Giliai kvėpuodama atsirėmiau į drūto medžio kamieną ir užverčiau galvą į viršų. Klaidžiosiu, kol sustirsiu, ištrokšiu ir išalksiu. Mane suės kokie anapusiniai vilkai, o kas liks taps kirmėlių maistu.

Vos valanda Spiritus slėnyje ir aš jau galvojau apie mirtį. Turbūt rekordas.

Žvelgiau į medžių šakas, kol galvoje kilo paika idėja.

Jeigu užsikeberiočiau į viršų ir iškiščiau galvą virš miško kepurės, gal pamatyčiau, kurioje pusėje plyti miestas. Susimąsčiusi nužvelgiau išlinkusius medžių kamienus. Šakų buvo pakankamai daug ir atrodė tvirtos. Susikaupusi įsitvėriau į šaką, vieną koją įrėmiau į kamieną, o kita atsispyriau nuo žemės. Samanota medžio žievė nemaloniai įsirėžė į delną ir vos necyptelėjau, kai ant pirštų užropojo iš niekur atsiradusi skruzdė. Sukandusi dantis kopiau aukštyn.

Miško paklotė tolo, pro lapus vis spigino melsva dienos šviesa, bet viršūnė rodėsi nepasiekiama lyg pats Everestas. Kaktą išmušė prakaitas, kvėpavimas apsunko. Sopėjo nubrozdintos kojos, rankos virpėjo. Stengiausi iš paskutiniųjų, kai staiga slystelėjo pėda. Į medį įsitvėrę pirštai neatlaikė svorio ir nugarmėjau žemyn.

Krytis buvo trumpas ir skaudus.

Toks skaudus, kad trumpam atsijungiau.