Spiritus šnabždesiai (VII)

Basa pasileidau dvaro koridoriais negalėdama suvaldyti krūtinę užėmusio jaudulio. Jeigu man pavyks... Jeigu. Nuvijau tą juodą mintį šalin ir šmurkštelėjau į savo kambarį. Širdis daužėsi it pašėlusi. Ar tragiškai prasidėjęs vakaras galėjo baigtis neįmanomu?

Užtrenkiau paskui save duris ir atsišliejau į sieną. Turėjau dvi valandas. Dvi valandas iki šuolio į bedugnę. Kaip turėčiau jas išnaudoti? Eiti iš proto spėliodama ar man pavyks? O gal pasinaudoti Henrikos patarimu?

Galiausiai prileidau vonią karšto vandens ir putų. Tikėjausi, kad pavyks nuraminti įsiaudrinusį protą ir per likusį laiką apmąstyti veiksmų planą. Nors šiltas vanduo gundė atsipalaiduoti ir pasimėgauti, vis mąsčiau apie manęs laukiantį išbandymą.

Jeigu Henrikai pavyks, nukeliausiu į Spiritus slėnį. Nieko tikro apie jį nežinojau. Ar protėviai bus netoliese? Ar teks jų ieškoti? O gal pasiklysiu ir niekuomet negrįšiu? Net jei juos rasiu, kas garantuoja, kad nebūsiu ištremta nieko nepešusi?

Man nepatiko tas netikrumo jausmas. Jei tik turėčiau daugiau laiko, galėčiau tinkamai pasiruošti. Tačiau jei senelė per tiek laiko nerado nieko naudingo, neįtikėtina, kad per kelias dienas ką nors atkapstyčiau pati. Beliko tikėtis, kad likimas bus gailestingas.

Vos tik nuvargusi tarp putų įbedžiau smakrą, staiga į vonios kambarį lyg viesulas įsiveržė Bernardas. Suglumusi panirau giliau į vandenį ir įsitikinau, kad vonioje pakankamai putų, jog nesimatytų mano nuogo kūno.

– Išprotėjai? Juk maudausi!

– Kur prašapai? Visą dvarą išmaišiau, o tavęs nė kvapo, – jis priekaištingai nužvelgė mane, numetė rankoje laikytą švarką ant grindų ir lyg niekur nieko prisėdo ant vonios krašto.

Bernardas atrodė pavargęs. Po apsiblaususiomis akimis bolavo juodi ratilai, pokylio pradžioje želė sutramdyti rudi plaukai styrojo į visas puses, o įprastai tiesi nugara – pakumpusi lyg jis ant pečių nešiotų visą pasaulio naštą.

– Tik nesakyk, kad pasigedai, – nusivaipiau. – Atrodai šūdinai.

– Ir jaučiuosi šūdinai. Derilija kaip reikiant trenkė per galvą. Be to, maniau, Viktoras uždarė tave į požemius.

– Mes neturime požemių.

Staiga Bernardas išrietė antakį lyg ką tik supratęs, jog mano nuogumą slepia plonas vonios putų sluoksnis.

– Primink, kodėl maudaisi vidury nakties?

Akimirką mąsčiau ar reikėtų Bernardui atskleisti savo sumanymą. Tiesa, jis buvo ne mano, o Henrikos. Jei iš tiesų lyg negyva gulėsiu kelis mėnesius, jam kils daug klausimų.

– Klausyk, – atsargiai pradėjau, – šis vakaras tikrai beprotiškas. Tu ir Adelė, derilija ir mano... pasirodymas. Tikrai galvojau, kad viskas ritasi velniop, bet kai kas atsitiko.

– Kas? – sukluso Bernardas.

– Neturiu daug laiko. Palauk kambaryje, kol nusisausinsiu.

– Ta prasme, neturi laiko?

Suirzau. Vanduo vėso, Henrika turėjo pasirodyti jau visai netrukus, o Bernardas sėdėjo ant vonios krašto lyg kokia prakeikta statula.

– Lauk!

– Gerai, – vaikinas į viršų iškėlė rankas ir pakilo ant kojų. – Kokia gi tu paniurėlė. Lyg nebūčiau matęs tavęs nuogos.

Palaukiau, kol jis dingo už durų. Tuomet nusisausinau, išsidžiovinau plaukus, įsirangiau į švarius drabužius ir pažvelgiau į veidrodį. Ne vien Bernardas atrodė pavargęs. Mano pačios veido oda buvo pabalusi, žalsvos akys blausios, o lūpos – sausos ir apšerpetojusios. Jei iškeliausiu į Spiritus slėnį, šeima neabejotinai manys, kad miriau. Jau dabar atrodžiau lyg lavonas.

Galiausiai išėjusi iš vonios kambario, Bernardą radau įsitaisiusį ant mano lovos. Jis gulėjo po galvą pasikišęs rankas ir susimąstęs žvelgė į lubas. Išgirdęs, kad grįžau, atsisuko ir atsiduso:

– Pagaliau.

– Kurį laiką manęs gali nebūti, – prisipažinau ir atsirėmiau į rašomojo stalo kampą.

Bernardas prisimerkė.

– O kur būsi?

– Tikiuosi, Spiritus slėnyje.

– Kur? – vaikinas kone pašoko nuo lovos. – Juk man pasigirdo, tiesa?

Papurčiau galvą ir nusišypsojau.

– Henrika sako, kad rado būdą, kaip ten patekti. Ji tiki, kad protėviai gali grąžinti man priklausančias galias.

– Kas per šūdas? – Bernardas akivaizdžiai siuto, bet nesupratau jo pykčio priežasties. Jis nebuvo iš tų, kurie bijo rizikuoti. – Ką žinai apie tą vietą? Ką žinai apie ritualą, kad ten patekti? Kas garantuoja, kad protėviai tavęs nenudės?

Gūžtelėjau pečiais.

– Galiu ir nebegrįžti, Bernardai. Bet tai visai nereiškia, kad nesu tam pasiryžusi.

– Ta vieta išvis neegzistuoja! – vaikinas keliais plačiais žingsniais prisiartino prie manęs ir tvirtai suėmė pečius. – Ką čia sugalvojai?

Ryžtingai nuo jo atsitraukiau ir sužaibavau akimis.

– Kas tau darbo? Čia mano galimybė susigrąžinti gyvenimą.

Bernardas pavargęs delnu persibraukė veidą.

– Juk sakiau, kad galiu padėti. Galiu mus pradanginti.

– Bet tai nereiškia, kad galėsiu atkeršyti ir įrodyti, kad esu verta Oberotų vardo. Aš tiesiog bėgsiu ir slėpsiuosi. Tai – ne gyvenimas.

– Andrėja...

Staiga pasigirdo beldimas. Lyg sulaukusi išganymo prišokau prie durų ir plačiai jas atlapojau. Henrika stovėjo susikaupusi, rankose laikydama vos kelis daiktus. Pamačiusi Bernardą iškart susiraukė.

– Ką jis čia veikia?

– Bandau atkalbėti Andrėją nuo jūsų idiotiško sumanymo! – vaikinas pakėlė balsą, bet griežtas senelės žvilgsnis privertė jį užsičiaupti.

Henrika žengė į mano kambarį ir ėmė artintis prie Bernardo. Sulaikiau kvapą. Nebuvau girdėjusi, kad kas nors taip nepagarbiai su ja kalbėtų.

– Pienburni, manai, kad siųsčiau savo anūkę į mirtį? – šaltai paklausė moteris ir prisimerkė. – Čia ne tavo reikalas, palik šį kambarį.

– Jeigu jums nepavyks, kaltė slėgs tik jūsų pečius, – surinkęs paskutinius mandagumo likučius, suurzgė Bernardas.

– Dink.

Vaikinas nenoriai patraukė link durų, bet pakeliui sugriebė mano riešą ir sušnabždėjo:

– Andrėja, aš visai nenoriu prarasti draugės.

Suirzusi linktelėjau.

– Aš grįšiu.

Kai Bernardas pagaliau buvo išgrūstas į koridorių, Henrika ištiesė man puodelį. Pažvelgiau į neaiškią masę viduje ir klausiamai kilstelėjau antakį.

– Šunvyšnių, durnaropių, ricinos pupelių ir deimantų dulkių mišinys, – paaiškino močiutė, o man pašiurpo oda. Nuo tokio įspūdingo kokteilio beregint užversiu kojas.

– Ką turiu daryti? – rimtai paklausiau, nuvydama mintis apie įsisiautėjusį Bernardą. Jam nepakako įtaigos išmušti mane iš vėžių. Vis dar nedvejojau.

Staiga Henrika uždėjo savo šaltus delnus man ant skruostų ir ramiai pažvelgė į akis. Toks artumas suglumino, bet susijaudinusi bandžiau atlaikyti jos žvilgsnį.

– Vaike, tas vaikinas ne vienintelis, kuris dėl tavęs jaudinasi. Aš taip pat nerimauju, bet tikiu tavimi. Tikiu tavo vidine stiprybe. Pasistengsiu padaryti viską, kad grįžtum pas mus gyva. O kad grįžtum galinga, jau turėsi pasistengti pati, – per visą savo gyvenimą nebuvau girdėjusi nė vieno šilto žodžio iš tos moters lūpų, tad akimirką susimąsčiau ar tik man nepasigirdo. – O dabar atsigulk. Išgerk šitą mišinį ir ant akių užsidėk raištį.

Henrika atitraukė delnus ir padavė violetinę juodais kerėtojų simboliais išmargintą skarelę.

Padariau kaip liepta. Įsitaisiau lovoje, vienu ypu išmaukiau šlykščiausią pasaulyje gėralą ir užsirišau raištį. Vos tik nurijau paskutinį gurkšnį, ėmė svaigti galva. Priguliau ant pagalvės. Tačiau darėsi vis blogiau. Akimirksniu išmušė karštis, ausyse ėmė ūžti ir stigti oro. Jau buvau bešokanti iš lovos, kai ant kaktos pajutau močiutės rankas ir išgirdau tolimą jos balsą, užtikrintai beriantį užkeikimą.

Paskutinis dalykas, kurį pajutau prieš panirdama į tamsą, buvo gerklę liepsnos kamuoliais nutvilkiusi ugnis. Ji kėsinosi išdeginti mano vidurius, bet nespėjau suklikti iš skausmo, kai mano egzistencija nutrūko.