Spiritus šnabždesiai (VI)

Pykino. Bijojau net pramerkti akis, kad nesubloguočiau. Galva, rodos, grasino perskilti perpus, manyje vėl žiojėjo tuštuma, o aplink girdėjau šūksnius, šnabždesius ir keiksmus.

Staiga mane už žasto čiupo tvirta ranka ir be ceremonijų pakėlė nuo žemės. Akimirką susvirduliavau, prasimerkiau ir, nesuvaldžiusi kylančio šleikštulio, išsivėmiau, tulžimi aptaškydama basas pėdas.

– Ar čia tavo darbas? – pašiurpau nuo šalto tėvo balso.

Apsidairiau.

Ugnis nebeliepsnojo, bet išdegė nemažas dvaro kiemo plotas. Iš motinos gėlynų nieko neliko, o išpuoselėtų medžių stagarai rūko pribaigti ugnies. Kažkieno iš svečių automobilis taip pat stovėjo pajuodęs, aplink mėtėsi tik metalo laužui tinkamos deformuotos dalys.

– Taip, – prisipažinau.

Jis neklausė, kaip sugebėjau tai padaryti. Vietoj to orą perskrodė jo ranka, pasigirdo skambus antausis. Nevalingai aiktelėjau, bet už skruosto nesigriebiau. Tik stipriai sukandau dantis ir rankomis apsivijau nuogus pečius.

Po velnių, kodėl aš kone nuoga?

– Atsakysi už sugadintą šventę, – tėvas atsitraukė ir kreipėsi į svečius. – Brangieji, na ir pasirodymas, ką? Pokštas tikrai nejuokingas ir mano duktė atsiprašo. Ypač tavęs, Viljamai. Pažadu, gausi geresnį automobilį nei šis senas trantas. O dabar grįžkime į šventę! Dar po kelias taures ir dangų nušvies įspūdingi fejerverkai!

Nežinau, iš kur šalia atsirado senelė. Ji nebyliai man ant pečių užmetė pledą ir galvos mostu liepė eiti į dvarą. Nesipriešinau. Net akimis neieškojau Bernardo. Pati buvau kalta, kad susigundžiau derilija. Baisiausia buvo tai, kad mielai būčiau tai pakartojusi.

Į močiutę visuomet kreipdavomės vardu – Henrika. Kartais jos bijodavau labiau nei tėvo. Juk kokia būtybė būtų galėjusi užauginti tokį despotą? Henrika gyveno su mumis Oberotų dvare, bet turėjo savo kambarius ir su ja susitikdavome tik prie pietų ar vakarienės stalo. Jos žodis, kitaip nei mano motinos, kartais nulemdavo tėvo nuomonę vienu ar kitu klausimu, nors su sūnumi ji praktiškai nebendravo. Niekuomet nedrįsau klausti, kokia juoda katė perbėgo jiems kelią.

Šalta kaip plienas ir galinga kaip saulė, sakydavo aplinkiniai.

Tiesa, retai kada matydavau Henriką praktikuojančią kerus.

– Į mano kambarius, – griežtai liepė senelė, kai įėjome pro šonines dvaro duris.

Tylėdamos laiptais užlipome į antrą aukštą ir patraukėme į rytinį dvaro sparną toliau nuo šventės šurmulio. Henrika sustojo prie masyvių dvivėrių durų ir, spragtelėjusi užraktą vien pirštų pagalba, jas atvėrė.

Įžengiau į jos darbo kambarį, kurį buvau mačiusi tik pro durų plyšį. Apsidairiau po knygomis nukrautas lentynas ir senas fotografijas ant sienų, keliose iš jų pastebėjau tėvą vaikystėje su panašiu į jį berniuku. Vidury kambario stovėjo gremėzdiškas stalas nuklotas bloknotais, pergamentais ir rašikliais. Juose pastebėjau schemas, senovines kalbas ir kitas neryškias keverzones, bet įsižiūrėti įdėmiau nespėjau, nes Henrika užtrenkė paskui save duris ir griežtai paklausė:

– Vaike, ką, po galais, darai?

Tvirčiau susisupau į pledą ir sučiaupiau lūpas. Sukryžiavusi po krūtine rankas, senelė smaragdinėmis akimis skrodė mane kiaurai. Man visuomet sunkiai sekėsi nusakyti jos amžių. Raukšlės moters veide buvo nežymios lyg nubrauktos trintuku, o plaukai visuomet susukti į standų kuodą, kad neišsprūstų nė vienas kaštoninis plaukas. Nei žilos sruogos, nei sukumpusios nugaros. Henrikos amžių išdavė tik rankos. Šiurkšti susiraukšlėjusi jų oda ir senatvinės pigmentinės dėmės. Kerėtojai dar nebuvo radę būdo, kaip sustabdyti rankų senėjimo, todėl dažnai nešiodavo pirštines. Buvo sakoma, kad galia teka per rankas, todėl šios negali būti paliestos kerų.

– Su tavim kalbu.

Prisiverčiau nenudelbti žvilgsnio ir kilstelėjau smakrą.

– Atsiprašau. Daugiau šeimai nebeužtrauksiu tokios gėdos, – kone automatiškai atsakiau ir jau buvau pasiruošusi smukti iš Henrikos darbo kambario, bet moteris čiupo mane už riešo.

Jos gniaužtai buvo neįtikėtinai stiprūs.

– Liaukis, – kone sušnypštė senelė ir aš nustebusi kilstelėjau antakius.

– Liautis?

– Liaukis atsiprašinėjusi dėl to, kokia esi. Geriau daryk ką nors dėl to, kokia nori tapti, – Henrika mostelėjo į fotelį ir liepė sėstis.

Nenorom paklusau.

– Dariau, – suburbėjau. – Mano galva prikimšta teorijos, bet kas iš to, jei negaliu panaudoti tų žinių? Kas iš to, jei negaliu kerėti ir jaustis galinga?

– O norėtum? – moteris atsisėdo ant kėdės už stalo ir ėmė kilnoti popierius.

Prisiminiau derilijos suteiktus pojūčius ir nejučia nusišypsojau.

– Ar norėčiau sugebėti pasipriešinti despotui tėvui? Atkeršyti šeimai už patirtus siaubus? Atsiriboti ir pagaliau nuo jos išsilaisvinti? Taip, Henrika, norėčiau, – staiga nutilau per vėlai susigriebusi, su kuo šneku.

Senelė pakėlė galvą nuo užrašų ir blykstelėjo akimis. Susigūžiau, bet dėl atsirišusio liežuvio kaltinau deriliją. To narkotiko poveikis tikriausiai dar nebuvo visiškai praėjęs.

– Andrėja, tu protinga. Stebėjau, kaip kremti mokslus. Žinau, kad tavo galvoje daugiau košės nei Armando ar Adelės, – moteris smiliumi pabaksnojo sau į smilkinį. – Bandžiau aiškintis, kodėl nepaveldėjai galių, bet... Tik tu gali tai padaryti. Gal net jas atgauti.

Iš nuostabos išplėčiau akis.

– Ką? Kaip?

– Esi girdėjus apie Spiritus slėnį?

Linktelėjau. Tai buvo mistinė vieta anapus gyvųjų pasaulio. Buvo kalbama, kad slėnyje gyvena kerėtojų pirmtakai. Galingiausieji. Pradžių pradžia. Buvo tikima, kad jie mus vis dar sergi, todėl per didžiąsias šventes protėvių garbei buvo atliekami ritualai ir aukojamos aukos. Buvau ieškojusi daugiau informacijos apie juos, bet net seniausiuose mano rastuose šaltiniuose apie pirmtakus neradau nieko konkretaus. Kas jie? Kada gyveno? Iš kur gavo savo galias? Man tai labiau priminė pasaką ar legendą.

– Jeigu ten nukeliautum ir susisiektum su protėviais, jie tikrai pateiktų priežastį. Mažų mažiausiai. Esu tikra, galėtum paprašyti ir savo prigimtinės teisės į galią.

Nesusilaikiusi prunkštelėjau ir iškart delnu prisidengiau burną, kai Henrika pervėrė mane niršiu žvilgsniu.

– Juokinga? – moteris pakilo nuo kėdės ir rankomis įsirėmė į stalą. – Kvaila mergiote, aš bandau tau padėti, o tu drįsti juoktis?

– Ne ne, Henrika, – ėmiau ją raminti, kol neįsišėlo. – Tiesiog... Kaip man ten patekti? Juk tai legenda. Negaliu tiesiog pasišokinėdama nueiti prie pirmtakų namų durų ir į jas pabelsti.

Moteris giliai įkvėpė, panaršė tarp popierių ir sviedė vieną į mane. Vos spėjau pagriebti seną pergamentą, kai ji ėmė pasakoti:

– Nuo tada, kai paaiškėjo, kad nepaveldėjai galių, ėmiau ieškoti panašių atvejų. Išnaršiau ne vieną archyvą. Taip, kerėtojų šeimose pasitaikydavo paprastų mirtingųjų, bet dažniausiai paaiškėdavo moterų neištikimybės arba kūdikystėje sukeistų vaikų atvejai. Buvau beveik nuleidusi rankas, kol aptikau istoriją apie vaikiną. Kaip ir tu, jis neturėjo galių, todėl suaugęs iškeliavo į Spiritus slėnį pas protėvius jų atgauti.

Tyrinėjau senovės kalba išmargintą popierių. Mačiau tik išskydusį rašalą ir nesupratau nė žodžio.

– Ir kaip jam pasisekė?

– Kol vaikinas keliavo anapus, jo kūnas gulėjo šaltas kaip ledas namuose. Tėvai manė, kad sūnus mirė, bet jo širdis vos juntamai tvinksėjo. Ir taip du mėnesius, kol vieną dieną jis pabudo. Pasikeitęs. Galingas.

Manyje supleveno viltis.

– Jis tapo tikru kerėtoju, – sušnabždėjau ir Henrika linktelėjo.

– Taip. Didis kerėtojas, kuris po kelių mėnesių dingo.

– Dingo?

– Jo tėvo memuaruose rašoma, kad sūnus, nors ir įgavęs galią, labai pasikeitė. Jis nepasakojo apie susitikimą su protėviais, jo nedomino aplinkinis pasaulis ir vieną dieną jis tiesiog išnyko kaip dūmas. Niekas taip ir nesužinojo, kas jam nutiko.

O gal jis taip pat norėjo išsilaisvinti nuo šeimos priespaudos, pasinaudojo savo galia ir pabėgo, – pamaniau.

– Tai nori pasakyti, kad Spiritus slėnis egzistuoja, į jį įmanoma patekti, susitikti su protėviais ir paprašyti savo galios, – susimąsčiau. – Porą mėnesių gulėčiau lovoje kaip lavonas, bet atsibusčiau jau kaip pilnavertė šeimos narė. Kodėl nepapasakojai to anksčiau?

Henrika pažvelgė pro langą į sutemose paskendusi kiemą. Kurį laiką tylėjo, kol galiausiai atsiduso ir pripažino:

– Radau tik vieną sėkmės istoriją. Kitos ne tokios laimingos.

Sustingau.

– Kiti nepabudo. Jų siela galiausiai visiškai paliko kūną.

Pirštais patryniau kaktą. Ar ta moteris man suteikė netikrą viltį? Ir ar mano noras įgyti galios buvo toks stiprus, kad rizikuočiau savo gyvybe? Žvilgtelėjau į savo nuogus riešus. Blyškios žymės priminė, kaip anksčiau nevertinau savo gyvasties. Tačiau laikas bėgo, mano šarvai kietėjo ir pastaruoju metu juodos mintys apie savižudybę buvo visiškai pasitraukusios.

Užtat kiekvieną dieną manyje vis augo keršto ugnis ir laisvės troškimas.

Juk galėčiau tai turėti.

Nesvarbu, kad viltis buvo vos apčiuopiama. Jau nebegalėjau jos paleisti. Buvau pasiryžusi rizikuoti viskuo.

– Aš pasiruošusi, – tvirtai tariau. – Ką turėčiau daryti?

Henrika rimtai linktelėjo, nužingsniavo prie lentynos ir atvėrė duris. Lentynose išvydau išrikiuotus indelius ir buteliukus.

– Pirmiausia padoriai apsirenk, – sumurmėjo moteris rausdamasi tarp neaiškių žolelių, miltelių ir skysčių. – Niekas nežino, kiek laiko gulėsi paslika. Žinai, ką? Duodu tau dvi valandas. Išsimaudyk, pailsėk ir susiruošk. Paimsiu visko, ko reikia ritualui ir po dviejų valandų ateisiu į tavo kambarį. Supratai?

– Supratau, – pašokau ant kojų ir patraukiau link durų. Prieš nulenkdama rankeną dar atsisukau į senelę. – Henrika, ačiū.

– Vaike, dar nėra už ką dėkoti, – pakėlusi akis nuo lentynų, atsiduso moteris ir mostelėjo ranka. – Bėk. Pasidžiauk dar, kol iš laikrodžio neišbyrėjo visas smėlis.