Spiritus šnabždesiai (V)

Bernardui buvo nejuokinga. Jis pasiūlė man parankę ir mes tylomis patraukėme į viršutinį dvaro aukštą. Žinojau, kur einame. Atokus kampas, į kurį neužklysdavo nė viena gyva dvasia, buvo mano ir Bernardo slaptavietė. Iš apleisto kambario pro langą išsiropšdavome ant stogo žinodami, kad mūsų niekas neras.

Tą patį padarėme ir šįkart.

Įsitaisę ant nuožulnaus stogo, pažvelgėme į vakaro sutemas. Kažkur apačioje girdėjosi šventės šurmulys, bet jis rodėsi toks tolimas ir nepažįstamas.

– Ak taip, sveikinu, – sumurmėjau, kai tyla ėmė darytis nepakeliama.

Bernardas kreivai vyptelėjo.

– Štai ir baigėsi mano laisvė, ar ne?

– Kodėl man nieko nesakei?

– Manai, žinojau?

Susiraukiau. Visai nestebino, kad mano tėvas nuslėpė savo susitarimą nuo Adelės, bet Bernardo šeima buvo ne tokia despotiška. Buvau įsitikinusi, kad vedybų klausimas aptartas su pačiu jaunikiu.

– Girdėjau visokias idiotiškas kalbas, – galiausiai atsiduso vaikinas ir, priglaudęs nugarą prie stogo šlaito, sunėrė virš galvos rankas. – Kad jau laikas ir turėčiau imti kerėtoją iš galingos giminės. Kategoriškai atsisakiau jų klausytis sakydamas, kad santuoka ne man. Andrėja, koks gi iš manęs vyras? Aš gyvenime nesu turėjęs normalių santykių, o dabar man ant galvos užkorė žmoną. Žmoną, po galais!

– Na, jūs dar nevedę, – paguodžiau. – Adelei šitas sumanymas irgi nepatiko.

Staiga Bernardas atsisuko į mane ir išsišiepė.

– Ar gali įsivaizduoti mane su Adele? Kad mes turėtume vaikų? Neneigsiu, tavo sesuo daili, bet jos charakteris pasibaisėtinas. Jau po paros viena kitą nugalabytume.

Nelinksmai šyptelėjau. Visai nenorėjau atiduoti draugo į sesers nagus.

– Be to, nežadu jos vesti.

– Ką? – staiga suklusau.

Įprastai kerėtojų šeimose maištas buvo netoleruojamas ir įpėdiniai besąlygiškai pakluso tėvams.

– Sakiau, kad galiu tave pradanginti. Galiu pradingti ir pats.

– Sugebėtum?

Bernardas pasislinko arčiau manęs ir lyg suokalbininkas sušnabždėjo:

– Sugebėčiau. Prieš savaitę šeimos bibliotekoje aptikau neįprastą knygą. Joje minimų kerų net nebuvau girdėjęs. Manau, visi galvoja, kad jie prarasti. Neneigsiu, jie sudėtingi, bet... dėl mūsų laisvės rizikuosiu.

Nesusilaikiusi uždėjau delną Bernardui ant rankos. Turbūt iš šono skambėjome lyg besiseilėjantys įsimylėjėliai, bet romantišką stadiją jau buvome seniai praėję ir nežadėjome ten grįžti. Buvome draugai. Pastaruoju metu gal kiek nutolę, bet tai visai nereiškė, kad Bernardas man nerūpėjo. O aš rūpėjau jam. Vaikinas žinojo apie tamsiausius mano gyvenimo momentus ir buvo pasirengęs rizikuoti dėl mano laisvės.

Niekas dėl manęs to nebuvo daręs.

– Jei tik turėčiau galių, – atitraukusi ranką suspaudžiau delnus į kumščius ir nunarinau galvą, – seniai būčiau iš čia dingusi. Nežinau, kaip gyventi, kai viduje jaučiu tokią... tuštumą. Lyg iš manęs būtų atimta prigimtinė teisė. Nors nieko nepadariau, kad to nusipelnyčiau.

– Juk kalbėjome apie tai šimtus kartų, – Bernardas smiliumi kilstelėjo mano smakrą ir šelmiškai nusišypsojo. – Tavo bejėgiškumas verčia tave savotiškai žavia.

– Atsiknisk! – nusijuokiau ir nustūmiau jo ranką. – Žinai, ką padaryčiau, jei būčiau kerėtoja?

– Pasiguldytum į lovą tą bičą iš universiteto.

– Ką, Luką? Ne. Nors mintis nebloga. Panaikinčiau Adelės žavesio kerus, kad visi pamatytų, kas ji per viena. Tada Andrėjaus pimpalą paversčiau mikroskopinio dydžio. Gal žilai nudažyčiau motinos plaukus, kad nebedrįstų rodytis viešumoje, ir nukirsčiau tėvui pirštą.

Bernardas prisimerkė.

– Kerštautum?

– Sakai, nereikėtų?

– Ne, tik tavo kerštas labai jau vaikiškas. Na, išskyrus Armando pimpalą. To tai nelinkėčiau ir pikčiausiam priešui.

Atsidusau ir pažvelgiau į danguje spingsinčias žvaigždes.

– Kerėtojų galios pervertinamos. Adelė buvo teisi, nė vienas mūsų nėra laisvas. Ar tai auka, kad būtume pranašesni už mirtinguosius?

Staiga vaikinas prisitraukė mane prie savęs, apkabino ir prie ausies priglaudė lūpas. Jo kūnas buvo maloniai šiltas ir būčiau nieko prieš taip praleisti dar kelias valandas, bet Bernardas prabilo:

– Užteks verkšlenti. Pameni, siūliau nuveikti, ką nors smagaus?

– Nepradėk...

– Tau tik seksas galvoj, ištvirkėle, – atsitraukęs tiek, kad matytų mano akis, nusijuokė vaikinas. – Turiu kai ko geresnio. Delirijos.

Delirija buvo narkotikas, tik tinkamesnis kerėtojams, o ne paprastiems žmonėms. Buvau apie ją girdėjusi, bet niekada nebandžiau, todėl sudvejojau.

– Bet aš...

– Nesijaudink, aš tave prižiūrėsiu, – sušnabždėjo Bernardas ir iš vidinės švarko kišenės išsitraukė nedidelį medžiaginį maišelį. Tuomet iš jo ištraukė dvi žėrinčias tabletes ir pasidėjo ant delno. – Vakaras tiesiog tragiškas ir mums verkiant reikia prasiblaškyti, nemanai?

Nepajėgiau atitraukti žvilgsnio nuo auksu tviskančios tabletės. Ji neabejotinai buvo prikimšta psichiką sujaukiančių kerų ir net nereikėjo jos nuryti, kad apsvaigtum. Kodėl ne? Tai buvo turbūt vienintelis būdas bent trumpam pasijausti galinga. Visaverte. O gal net pranašesne už kitus kerėtojus.

– Taip, tu teisus, – galiausiai rimtai linktelėjau ir paėmiau deliriją.

– Į sveikatą, – mirktelėjo Bernardas ir vienu metu prarijome tabletes.

Pirmą minutę nejaučiau nieko. Jau žiojausi papriekaištauti Bernardui, kai staiga mano kūnas suakmenėjo. Nepajėgiau pakrutinti nė raumens, iš gerklės neišspaudžiau jokio graso ir pamaniau, kad delirija mane, kaip mirtingąją, tiesiog suparalyžiavo. Tačiau tai tetruko vos akimirką. Mano paralyžių staiga pakeitė po kūną poškančios fejerverkų salvės. Jos kuteno vidurius ir kilo vis aukščiau, kol galiausiai pasiekė galvą ir mano sąmonę apakino galingas sprogimas.

Po akimirkos atsipeikėjusi supratau, kad klūpiu ant stogo krašto. Kažkas buvo ne taip. Mano pirštų galiukai net kibirkščiavo, kūnas reikalavo iššūkio. Jaučiau, kaip mano gyslomis teka ne kraujas, o gryna galia. Ar gali būti? Apkvaitusi pažvelgiau į išsišiepusį Bernardą. Jis jau buvo nusviedęs savo švarką ant stogo atbrailos, prasisegęs viršutines marškinių sagas ir dabar raitojosi rankoves.

– Kaip jautiesi?

– Dar... nežinau, – minutėlę pagalvojau. – Lyg galėčiau daryti neįmanoma.

Vaikinas nusikvatojo, čiupo mane už riešo ir šūktelėjo:

– Ir gali!

Staiga Bernardas metėsi nuo stogo krašto, kartu nusitempdamas ir mane.

Suklikau. Ne iš baimės išsitėkšti ant grindinio prieš tėvų akis, bet dėl nežabotos laisvės pojūčio. Rodos, ne kritau, o skridau. Arba leidausi lėtai ir lengvai it plunksna. Nesugebėdama nuslėpti šypsenos, pažvelgiau į Bernardą. Užsimerkęs, ištiesęs rankas į šonus ir tramdydamas lūpų kampučius, jis taip pat mėgavosi skrydžiu.

Mūsų laisvės akimirka.

Bet akimirkos subliūkšta. Grindinys vis artėjo, delirija negalėjo atkirsti mūsų nuo žemės traukos, todėl netrukus grakščiai nusileidome ant kojų Oberotų dvaro kieme. Buvau per daug susijaudinusi, kad sukčiau galvą ar kas nors pastebėjo mūsų neįprastą nutūpimą.

Mane valdė adrenalinas.

– Ar galime pakartoti? – kone šūktelėjau ir nusijuokiau išvydusi spindinčias Bernardo akis.

– Galime daryti, ką tik panorėję, – vaikinas ištiesė rankas į dangų ir iš jo pirštų ėmė srūti šviesa. – Pabandyk.

Nekantraudama išplėčiau pirštus ir, vos spėjus pagalvoti apie šviesą, iš jų galiukų plykstelėjo galingas šviesos srautas. Ar galėjau padaryti daugiau?

– Sniegas! Noriu sniego! – sukrykščiau lyg mažas vaikas ir ant galvos akimirksniu ėmė tūpti purios snaigės. – Bernardai, aš kerėtoja!

Vos tik po kojomis susidarė sniego sluoksnis, delnais suformavau gniūžtę ir paleidau ją į draugą. Pataikiau tiesiai į krūtinę ir už tai sulaukiau vandens čiurkšlės. Mano suknelė juk šiaip ar taip buvo kiaurai šlapia. Apsunkusi ir prilipusi prie kūno man ji pasirodė visai nereikalinga, tad nusprendžiau nusirengti.

– Ką sugalvojai? – rangydamasi iš rūbo tarsi negirdėjau Bernardo. – Andrėja, tavo tėvą iš pykčio ištiks širdies smūgis.

Nusispyriau aukštakulnius ir likau tik su apatiniais. Gaivus nakties oras maloniai glostė odą. Staiga tekina pasileidau išpuoselėtu dvaro sodu. Norėjau išbandyti visas savo galimybes. Lėkdama pažaidžiau su vandeniu, o tuomet prisiminiau šeimą. Dabar buvau galinga. Galėjau jiems prilygti. Ir atkeršyti.

Galvoje sušmėžavo raudoni ugnies liežuviai ir liepsna niršiais kamuoliais pasileido iš mano delnų. Pirmiausia užsidegė motinos dievinami tobulai iškarpyti kadagiai ir tujos. Stebėjau, kaip ugnis ryja augalus ant odos jausdama jos skleidžiamą šilumą.

O gal dar daugiau?

– Andrėja, po galais, ką darai? – mane pasivijęs Bernardas atrodė juokingai su ta susirūpinusia veido išraiška.

– Pasitrauk! – riktelėjau jam ir sutelkiau visas derilijos suteiktas galias.

Staiga nuo manęs lyg nuo sprogimo epicentro aplinkui nusirito ugnies banga, savo kelyje naikindama ne tik augalus ir suolus, bet ir per arti pastatytą svečių automobilį.

Jaučiausi lyg iš pelenų pakilęs feniksas.

O tada manyje kažkas nutrūko.

Ausyse nugriaudėjo sprogimas, mano galia lyg išsiurbta vakuumo paliko kūną, o sąmonė aptemo. Krisdama ant išdegintos žemės spėjau išvysti danguje šokančius ugnies atšvaitus.