Spiritus šnabždesiai (IX)

Gulėjau samanose svarstydama – kodėl neužsimušiau. Šakos virš manęs kybojo taip aukštai, kad krisdama mažų mažiausiai turėjau susilaužyti kaulus. Tysodama pajudinau kojas ir rankas. Nelūžo. Tiesa, galva nuo smūgio į žemę sopėjo. Bet tik tiek. Ištveriama.

Ėmiau svarstyti ar verta stotis.

Vis tiek nežinojau, į kurią pusę eiti. Net nenutuokiau ar šis miškas turi pabaigą.

Staiga pasigirdo šlamėjimas ir tarp lapų praniro raibas paukštis. Skubiai atsisėdau ir nusekiau jį akimis. Regis, kėkštas. Nors iš kur man žinoti, nebuvau įgudusi ornitologė. Kurį laiką dar girdėjau paukščio keliamus garsus, o tada miškas nuščiuvo.

Tiksliau, pasaulis išjungė garsą.

Nutilo medžiai ir vėjas, sustingo girios gyviai. Net pati žemė sulaikė kvapą.

Ausyse ėmė spengti.

O tuomet išgirdau.

Melodija ėmė skverbtis per miško paklotę. Per medžius. Per orą. Ji apglėbė mano pečius, pastatė ant kojų ir nukreipė į tankmę. Lyg pakerėta sekiau čiurlenančios muzikos garsais. Ieškojau to stebuklo šaltinio.

Galiausiai miškas ėmė retėti ir prieš akis atsivėrė nedidelė proskyna. Prisiglaudžiau prie drūto medžio kamieno ir smalsaudama iškišau galvą. Gėlių žiedais nusagstytoje pievoje stovėjo tikrų tikriausias fortepijonas. Miškas, lyg profesionalus apšvietėjas, įleido tik tiek melsvos šviesos, kad ji magiškai apsuptų instrumentą. Mačiau vos kelis juodus blizgaus fortepijono paviršiaus lopinėlius – visas instrumentas buvo apaugęs samanomis ir apsivijęs tankiais vijokliais. Ant baltų klavišų tūpčiojo ir šokinėjo kėkštai, išgaudami nepaprastą muziką. Melodija liejosi lyg netramdomo upelio čiurlenimas, stipria srove nusinešdama ir mane.

Kėkštai plakė sparnais, rusvai pilkos spalvos kūneliai virtuoziškai valdė fortepijoną, ore vis šmėkščiojo ryškiai mėlynos plunksnos. Penki paukščiai dirbo tobuloje dermėje, jų smulkios kojelės spūsčiojo klavišus kurdamos magiją. Nebuvau girdėjusi nieko panašaus.

Stebėdamasi reginiu nesąmoningai žengtelėjau į priekį – po padu trakštelėjo besimėtanti sausuolio šaka. Mažieji muzikos genijai sukluso, melodija nutilo.

– Atsiprašau, nenorėjau sutrukdyti, – leptelėjau lyg idiotė, nė nenumanydama ar paukščiai mane supranta.

Sparnuočiai kurį laiką sustingę smalsiai mane stebėjo. Vėl pasigirdus melodijai, jie vis dar nejudėjo. Nusistebėjau, skambesys nepriminė fortepijono. Rodos, dabar muziką skleidė iki širdies gelmių virkdomas smuikas. Apsidairiau, bet proskynoje muzikanto neišvydau. Ar tai kitas paukštis griežia stryku?

– Mano smegenys išsilydys šioje prakeiktoje vietoje, – sumurmėjau, neperprasdama Spiritus slėnio realybės.

Tačiau nesugebėjau suvaldyti smalsumo. Žvilgsniu klaidžiojau po miško paklotę. Nė nepajutau, kaip žengiau į proskyną. Pabaidyti kėkštai pakilo ir dingo tarp medžių, o aš ištiesiau ranką į vijokliais apraizgytą fortepijoną. Žmogaus išradimas, pasiglemžtas gamtos – neaišku, kam jis priklausė dabar. Ištiesiau pirštus link klavišų, tačiau ūmai sustingau.

Smuiko melodija skambėjo visai šalia.

Po manimi. Virš manęs. Manyje.

Galiausiai susiprotėjau pažvelgti aukštyn.

Apimta nuostabos iškvėpiau.

Ant milžiniško ąžuolo šakų tupėjo pulkas kėkštų. Jie stebėjo mane mažomis it sagutės akimis kraipydami galvas, o viduryje stovėjo jis. Muzikantas. Į petį įrėmęs smuiką judino stryką taip, jog melodija, rodos, pakėlė mane nuo žemės ir nuskraidino į žvaigždes. Į kitus pasaulius, kitas realybes.

Smuikininkas atrodė lyg žmogus. Liaunomis kojomis tvirtai stovėjo ant storos ąžuolo šakos, nė trupučio nesvyruodamas, lyg įaugęs į medį. Jo veidą dengė kaukė, primenanti kėkšto galvą – ilgas snapas, melsvų plunksnų raštai aplink akis, tamsios kiaurymės vietoje žvilgsnio. Jo miklūs pirštai šoko per stygas taip lengvai ir meistriškai, jog būtų pavydėjęs kiekvienas pasaulinio lygio profesionalas. Muzika skverbėsi tarp medžių, virpino proskynos orą, lindo po oda. Nė vienas mano pasaulio instrumentas nebūtų galėjęs išgauti tokio garso – tokio laukinio, keisto ir kartu gražaus.

Lyg pakerėta klausiausi mistinės muzikos, užhipnotizuota, negalinti pajudėti iš vietos.

Įkalinta.

Ne. Tik ne dabar. Negalėjau sau leisti būti apžavėtai.

Protas ėmė siųsti signalus sustingusiam kūnui, kovodamas su Spiritus slėnio kerais. Pajudinau pirštą. To nepakako. Kūnas buvo it suparalyžiuotas. Dėjau visas valios pastangas. Sukandau dantis taip stipriai, kad suskaudo žandikaulį. Kakta ėmė žliaugti prakaitas, galūnės virpėjo nuo įtampos, tačiau galiausiai šiaip ne taip kilstelėjau ranką. Paskui kitą. Lėtai, tarsi judėčiau per klampųjį smėlį.

– Nutilk! – ūmai suklikau ir delnais užsidengiau ausis.

Muzika nutilo.

Sunkiai gaudydama kvapą pažvelgiau į smuikininką. Nebuvau tikra, žmogus jis ar ne. Ant šakos stovėjo žmogysta, apsisiautusi rusvu apsiaustu. Nežymios oro srovės kedeno ploną audinį, tačiau pats muzikantas nejudėjo. Tik ilgi pirštai lėtai susigniaužė aplink smuiko kaklelį.

Nors nemačiau akių, atrodė, kad jis stebi kiekvieną mano judesį. Laukia.

Įsitempusi laukiau ir aš.

O tuomet smuikininkas nežymiai krestelėjo galvą.

Kėkštai ant šakos sukluso, išskleidė sparnus ir visi kaip vienas pakilo į orą. Su siaubu suvokiau – jie taikosi į mane. Viena laimė, kad kartu su muzika pranyko ir apžavai, tad dėjau į kojas kaip tik tą akimirką, kai į mane pasileido įniršusių, čirpiančių paukščių spiečius. Kiek įkabindama pasileidau iš proskynos atgal į mišką tikėdamasi, kad tankios šakos sulėtins kėkštus. Ar jie ruošėsi iškapoti man akis? Negyvai sulesti? Baimės šaknys apraizgė širdį, bet negalėjau pasiduoti panikai. Dar per anksti nuleisti rankas. Privalėjau susitikti su protėviais.

Todėl bėgau. Šokinėjau per šaknis, broviausi per krūmynus ir vis girdėjau už nugaros plakančius sparnus. Man reikėjo priedangos. Apleisto žvėries urvo, angos uoloje – bet ko, kad tik pasislėpčiau nuo įtūžusių sparnuočių. Staiga medžiai ėmė retėti, priekyje išvydau melsvą dienos šviesą. Gal tai miestas? Gal galėsiu įsmukti į kokią laiptinę ir pasislėpti pastate?

Naujai įsižiebusi viltis bematant subliūško.

Miškas išties baigėsi, tačiau priešais plytėjo plati upė. Akimirkai stabtelėjau. Nieku gyvu jos neperbrisiu, mane nusineš srovė. Tačiau susivokiau negirdinti tėkmės. Prisimerkiau. Visą upės paviršių kaustė įšalas.

Ledas.

Neturėjau laiko stebėtis anomalija pačioje vasaros pradžioje – labiau rūpėjo pabėgti nuo išprotėjusių paukščių, tad nedelsdama nuskuodžiau prie upės. Padėjau koją ant žydro nelygaus paviršiaus – įšalas pasirodė pakankamai tvirtas, todėl nedvejodama patraukiau į kitą krantą. Upė buvo plati, gal kokio šimto metrų. Atpažinau ją – ta pati upė tekėjo ir mano realybėje, tačiau čia ji atrodė svetima. Platesnė. Tylesnė. Šiurpesnė.

Mano žingsnis sulėtėjo – ant ledo buvo sunku judėti, kojos vis slysčiojo. Tik pasiekusi upės vidurį suvokiau nebegirdinti sparnų plakimo. Atsigręžusi išvydau tik tamsią miško sieną.

Lengviau atsikvėpiau. Man pavyko. Po galais, pavyko! Tie prakeikti kėkštai pagaliau nuleido sparnus. Gal pavargo, o gal...

Ūmai suakmenėjau po ledu išvydusi šmėstelint tamsų šešėlį. Paskui dar vieną. Ir dar.

Po storu žydru įšalu kažkas judėjo. Milžiniškos tamsios būtybės šaudė po mano kojomis, tai pranykdamos drumzliname gylyje, tai vėl priartėdamos prie ledo paviršiaus.

Karštligiškai pažvelgiau į kitą krantą. Iki jo dar buvo likęs nemenkas gabalas kelio. Sukandusi dantis paspartinau žingsnį, bandydama negalvoti apie tai, kas plaukioja tiesiai po manimi.

– Negi tikrai manai, kad tau pavyks? – mano širdis apmirė išgirdus pašaipų tėvo balsą. – Andrėja, tu niekam tikusi. Niekada neturėsi galių.

Persmelkta siaubo apsidairiau, bet tėvo neišvydau. Tačiau jo pagiežos kupinas balsas ir toliau skambėjo galvoje.

– Netapsi kerėtoja. Visada liksi šeimos gėda.

Staiga upėje tykanti būtybė trinktelėjo į ledą. Pajutusi dunkstelėjimą atsipeikėjau, bet nesugebėjau iš galvos išguiti nuodingų tėvo žodžių. Kitas tamsus monstras pakartojo puolimą. Ledas po mano pėdomis ėmė aižėti.

– Neturi teisės nešioti Oberotų pavardės! – įtūžio ir nusivylimo persunktas balsas užliejo mano sielą.

Virpėjau. Rankomis apglėbiau pečius, tarsi bandydama sulaikyti viduje kylantį įniršį. Prieš akis šmėkščiojo pašaipios šypsenos, paniekinantys žvilgsniai ir balsai, metų metus kartoję, kad esu silpna, neverta savo vardo, neverta stovėti tarp jų.

Tačiau dabar nebejaučiau noro trauktis ar teisintis. Tik akliną, deginantį troškimą pagaliau priversti juos pasigailėti kiekvieno ištarto žodžio.

– Man pavyks. Tapsiu galingesnė už jus visus. Girdi? Man pavyks!

Staiga ore pasigirdo trakštelėjimas. Neatlaikęs įnirtingų atakų ledas įlūžo, o kartu su juo – ir aš.

Po akimirkos kūną nutvilkė ledinis šaltis. Iš netikėtumo užgniaužė kvapą, raumenys įsitempė, o galūnes pervėrė aštrus skausmas. Instinktyviai mėginau kilti į paviršių, tačiau veltui – permirkę rūbai tempė gilyn į tamsą.

O tada pasirodė jie.

Juodieji monstrai.