Spiritus šnabždesiai (IV)

Vos tik tėvas davė leidimą, sesuo pasileido nuo pakylos ir dingo dvaro šešėliuose. Dar viena prakeikta aktorė. Tėvas jai ką tik užtikrino viskuo aprūpintą gyvenimą su puikiu vyru. Ir tegu ji neskiedžia, kad bodisi Bernardo. Ne kartą mačiau, kaip murkdama suka aplink jį ratus. Ar jų sužadėtuvės reiškė, kad Lukas pagaliau bus laisvas?

Instinktyviai nusekiau įkandin sesers.

Ji tūnojo pasislėpusi koridoriaus nišoje prie lango ir bukai žvelgė pro stiklą.

– Adele? – atsargiai paklausiau, bet sulaukiau niršaus sesers žvilgsnio.

– Dink!

– Ar bent kartą gali elgtis kaip normalus žmogus? Turi Luką, dabar gavai ir Bernardą, ir drįsti vaidinti... Ką? Kuo tu čia išvis bandai apsimesti?

Adelė pašoko ant kojų ir sugniaužė kumščius. Jos pykčio perkeiptas veidas vertė ją atrodyti nepatraukliausiu žmogumi žemėje.

– Vargšė nuskriausta, niekieno nemylima Andrėja. O taip, tu niekam tikusi ir be galių tu nieko verta, bet čia tau ir pasisekė. Galvoji, esi įkalinta, bet atsipeikėk ir pažiūrėk. Armandas priverstas perimti šeimos verslą. Ar jo kas nors klausė, nori jis to ar ne? Aš... Aš neturiu teisės pasirinkti, su kuo gyvensiu ir auginsiu vaikus, nes manęs irgi niekas neklausė! Tai mes esame įkalinti. Tai mes esame tėvo marionetės. O tu jam nereikalinga. Tai reiškia – esi laisva.

Per sekundės dalį galvoje ėmė sproginėti pažeminimo ir patyčių kupini momentai, ašarų suvilgytos pagalvės, nesėkmingi bandymai atimti sau gyvybę ar pabėgti. Jie mane laužė kiek pajėgė, manydami, kad yra pranašesni. O dabar drįso aiškinti, kad tai aš esu laimingoji!

– Tai tu esi niekam tikusi, Adele, – staiga pagiežingai sušnypščiau. – Turi tas prakeiktas galias ir kas iš to? Nesugebi jomis naudotis! Vietoj to, kad pakeltum savo tingią subinę ir įvaldytum šitą meną, tik mėgėjiškai užvaldai naivius tipelius! Pati esi kalta dėl to, kas vyksta. Būdama galinga kerėtoja sugebėtum išsilaisvinti. Todėl neskiesk man, kad tai aš laimėjau loterijoje. Apgailėtina tingi kalė!

Staiga sesuo ištiesė ranką, pasirengusi tvoti man per veidą, bet išsisukau nuo jos smūgio ir stipriai stumtelėjau ją į sieną. Adelė kūnu dunkstelėjo į šaltą mūrą, akimirką jos žvilgsnis apsidrumstė, bet jau kitą sekundę sesers akys užkliuvo už pasieniais stovinčių gėlių vazų.

– Kad tu padvėstum, – suurzgė Adelė ir ištiesė rankas į vazas.

Oras tarp jos išplėstų pirštų suvirpėjo, kaktoje nuo įtampos susimetė raukšlė ir staiga iš vazų į viršų pakilo gėles maitinęs vanduo.

– Nori, kad sudalyvaučiau šlapių marškinėlių konkurse? – sugriežiau dantimis, nors širdyje smilktelėjo negera nuojauta.

– Paskandinsiu tave! – lyg laukinė suriko Adelė ir, ore suformavusi didžiulį vandens rutulį, paleido jį į mane.

Nespėjau nė sureaguoti, kai į veidą šliūkštelėjo cunamį primenanti banga – atsidūriau po vandeniu. Nors iš pradžių paklaikau apakinta panikos, galiausiai sugebėjau suimti save į nagą. Pirmiausia sulaikiau kvapą. Tuomet supratau, kad vandenyje įkalinta tik mano galva. Kūnas galėjo laisvai judėti, bet vandens burbulas judėjo kartu su mano makaule. Turbūt jį valdė Adelė. Pabandžiau įžvelgti seserį, bet jos siluetas buvo neryškus, o jos pykčio pritvinkę žodžiai – išskydę.

Kiek dar turėjau laiko, kol pritrūksiu oro?

Lyg išprotėjusi ėmiau bėgioti koridoriumi pirmyn ir atgal, tikėdamasi išblaškyti sesers budrumą ir gauti progą įkvėpti bent gurkšnį oro, bet Adelė buvo atkakli. Nė sekundei nepaleido kerų. Staiga nusprendžiau mestis tiesiai į ją. Taip tikrai išvesiu ją iš pusiausvyros.

Deja, mano matomumas buvo ribotas, todėl sesuo spėjo pasitraukti, o aš skaudžiai rėžiausi į mūro sieną ir griuvau ant grindų. Vandens burbulas neišsitaškė, jis vis dar lyg mirtinas skafandras supo mano galvą. Jausdama, kad imu stigti oro, likau gulėti ant grindų.

Beprasmiška.

Plaučiai ėmė klykti.

Kūnas atsisakė paklusti ir leidosi užvaldomas konvulsijų.

Smegenys duso.

Kokia šūdina mirtis, po velnių.

Staiga išgirdau pokštelėjimą ir šnerves pakuteno su niekuo nepamainomas dvaro kvapas. Garsai, tiksliau, keiksmai, tapo aiškesni nei bet kada. Springdama ir kosėdama atsikračiau organus permerkusio vandens ir įkvėpiau. Iš pradžių skausmingai, bet netrukus deguonis užpildė plaučius ir pajėgiau atmerkti akis.

– Ar tau su galva negerai? – iš balso atrodė, kad Bernardas pasiruošęs Adelę sudraskyti vietoje. – Tik pabandyk dar kartą sugalvoti ką nors panašaus ir, prisiekiu, pakabinsiu tave aukštyn galva už kojų nykščių!

Bernardas stovėjo tarp manęs ir sesers, ištiesęs rankas į šonus, pasirengęs smogti savo galia, jei Adelė sugalvos nepaklusti.

– O kas tau darbo? – net virpėdama iš pamišimo suvapėjo sesuo.

Jos sąmonė vis dar buvo aptemusi.

– Gal pamiršai, kad esu tavo sužadėtinis? – vaikino balsas staiga tapo šaltas ir lygus, o nuo tų žodžių Adelė staiga atsipeikėjo ir žengtelėjo atgal. – Ar man reikia priminti, kokias į tave turiu teises?

Staiga nevalingai suinkščiau, pertraukdama jų tamsų pokalbį. Bernardas atsigręžė į mane ir pritūpė šalia, tuo metu Adelė skubiai nulėkė koridoriumi ir dingo dvaro užkaboriuose.

– Andrėja, kaip tu? – vaikinas padėjo man atsisėsti ir delnais suėmė šlapią veidą.

Stebėjausi, kaip greitai iš tirono vėl gebėjo pavirsti į draugą.

– Gyvensiu, – sumurmėjau ir nuo veido nusibraukiau varvančių plaukų sruogą.

– Galėjai mirti, – susirūpinęs toliau kalbėjo Bernardas, jo pilkose akyse vėl blykstelėjo įniršis. – Adelė psichopatė.

– Man rodos, mes visi tokie, – pabandžiau pajuokauti ir su draugo pagalba pakilau ant kojų. Susvirduliavau, bet greitai užėmiau tvirtesnę padėtį. – Jei būčiau nuskendusi, tai bent su dailia suknele.