Spiritus šnabždesiai (III)

Kiūtojau ant palangės prisitraukusi kelius prie smakro ir žvelgiau į šurmuliuojantį kiemą. Pakiliai nusiteikę svečiai plūdo į dvarą tikėdamiesi įsimintino vakaro. Neabejojau – taip ir bus. Vakarykštė vakarienė buvo tik smulkmė, skirta patenkinti giminaičius, o štai dabar laukė tikros iškilmės, į kurias rinkosi ne tik artimieji, bet ir įtakingi kerėtojai. Paprastų žmonių, išskyrus aptarnaujantį personalą, nebuvo.

Atsidusau.

Jau buvo beveik metas, o mano vidurnakčio mėlynumo suknelė mėtėsi ant lovos. Grįžusi po paskaitų radau ją pakabintą ant spintos durų. Klasikinė motina. Viskas turėjo būti pagal ją.

Skubiai apsirengiau, susikėliau plaukus ir šiek tiek pasitepliojau veidą. Nors ir neturėjau galių, buvau Oberotų duktė. Man priklausė atrodyti nepriekaištingai, todėl kritiškai nužvelgiau save veidrodyje. Iki tobulybės trūko, bet suknia išties buvo įspūdinga. Apnuoginti pečiai, skoninga dekoltė, prigludęs liemuo ir nėriniais puoštas laisvai krentantis sijonas. Turbūt ir pati būčiau pasirinkusi tokį rūbą, bet niekuo gyvu nebūčiau to pripažinusi motinai.

Galiausiai nusileidau į menę. Aukštuose skliautuose aidėjo gyvos klasikinės muzikos garsai, iki skausmo tobuli svečiai žvangino šampano taurėmis, o aš ėmiau dairytis bent vieno draugiško veido. Tačiau tokio nebuvo. Tik tobulos kaukės priklijuotomis šypsenomis ir kuždesiai man praėjus pro šalį. Apkalbos. Pasibjaurėjimas. Piktdžiuga.

Prakeiktieji.

– Sveika, – krūptelėjau. Nuo šilto kvapo prie ausies ant sprando pasišiaušė plaukeliai.

Atsgręžusi išvydau šelmiškai žvilgančias pilkas akis ir kreivą vypsnį.

– Bernardai, – nusišypsojau ir vaikinas galantiškai pakštelėjo į skruostą.

– Atrodai žavingai, – neatsitraukdamas sumurkė į ausį. – Neabejoju, bus nuobodu. Galėtume nuveikti ką nors smagaus.

Atsitraukiau. Net ir su fantastišku kostiumu ir želė sutramdytais neklusniais plaukais Bernardas nė minutei nesugebėjo apsimesti padoriu džentelmenu. Tačiau nebuvo reikalo apsimetinėti. Bernardo šeima buvo viena artimiausių Oberotų draugų, taip pat įtakinga ir galinga. Be to, sūnus tėvams nedarė gėdos. Jis buvo visai neblogai įvaldęs savo galias ir jau buvo įtrauktas į šeimos verslą.

– Tik nori pridaryti man bėdos, – nepiktai suniurzgiau ir kumštelėjau Bernardui į šoną.

– Kiek žinau, mums jau nebe dvylika, – nusišypsojo vaikinas. – Kiek ilgai dar žadi bijoti tėvų ir šokti pagal jų dainelę?

Su Bernardu buvome vaikystės draugai. Nuolat krėsdavome išdaigas ir kikendami priimdavome tėvų bausmes. Kol ėmė aiškėti, kad esu brokuota. Tuomet jo tėvų akys ėmė krypti į Adelę ir Bernardas buvo raginamas bendrauti su mano sese ir broliu, taip mane paliekant nuošaly. Tačiau jis nebuvo iš tų, kuris pasiduoda tėvų įgeidžiams. Svarbiausia Bernardui – jo paties norai, todėl mes likome draugais. Paauglystėje jis net įsigudrindavo slapčia patekti į mano kambarį – esame praleidę ne vieną vakarą ant Oberotų dvaro stogų stebėdami naktinį dangų. Ir, žinoma, Bernardas supažindino mane su geismu ir tapo tuo, kuriam atidaviau savo nekaltybę.

– Nepradėk, – susiraukiau jausdama, kaip ima bjurti nuotaika. – Pats žinai, jie manęs nepaleidžia.

– O jeigu tau padėčiau?

Nustebusi pakėliau akis į nuoširdų Bernardo veidą.

– Kaip?

– Padaryčiau, kad jie tavęs nerastų.

Nesąmoningai sugriebiau jo ranką ir stipriai spustelėjau. Ar jis galėtų? Pajėgtų? Ar yra pakankamai įvaldęs savo galias, kad pradangintų mane nuo žemės paviršiaus? Akimirkai viltis taip aptemdė protą, kad vos nesuspigau iš laimės. Jau norėjau temptis Bernardą į atokią kertelę ir iškvosti, kaip jis tai padarytų, bet staiga salėje nutilo muzika ir svečiai atsisuko į pakylą.

Mano tėvai neabejotinai atrodė lyg vakaro šeimininkai. Tiesios laikysenos, išdidūs, pasipuošę prabangiais rūbais, tobulomis šukuosenomis ir lygiais veidais, kuriuose nesimatė jokių laiko paliktų raukšlių. Jie, kaip ir absoliuti dauguma svečių, nesibodėjo naudoti savo galių palaikyti puikiai išvaizdai.

– Labas vakaras, draugai, – užtikrintai prabilo tėvas ir salėje nuvilnijo džiaugsmingas kuždesys. – Mums be galo malonu, kad atvykote tapti šios ypatingos progos liudininkais. Kaip jau žinote, šiandien sukako lygiai trisdešimt metų, kaip aš ir Felicija esame laimingai vedę.

Menėje nugriaudėjo aplodismentai, o aš tiesiog nusivaipiau.

– Norėtume ant pakylos pakviesti savo santuokos vaisius – Armandą, Andrėją ir, žinoma, žaviąją Adelę, – sutrikusi pažvelgiau į Bernardą, bet šis tik gūžtelėjo pečiais.

Brolis vienu dideliu žingsniu liuoktelėjo ant scenos, netrukus jį pasekė žavinga undinės suknele apsitempusi Adelė. Nenorėjau sulaukti papildomo dėmesio, todėl pasekiau jų pavyzdžiu ir po akimirkos atsidūriau ant pakylos.

Lyg parodai atrinkti eksponatai atsistojome šiek tiek atokiau nuo tėvų ir ėmėme laukti tolimesnio jų šou.

– Aš ir Felicija negalime nesididžiuoti užauginę tokius... vykusius vaikus, – akivaizdu, tėvo žodžiai buvo skirti tik dviem iš trijų jo palikuonių. – Turime porą nuostabių su jais susijusių naujienų, bet pirma...

Vyras mostelėjo tolėliau stovintiems patarnautojams ir šie suskubo ant pakyloje įrengto nedidelio altoriaus išdėlioti ritualui skirtus rekvizitus: dvi įmantrias auksu tviskančias senovines taures, ant atlasinės pagalvėlės paguldytą brangakmeniais inkrustuotą durklą ir porą baltų it sniegas servetėlių. Vos tik daiktai atsidūrė jiems skirtose vietose, patarnautojai pasipustė padus.

Tėvas žengė priekin, lėtai paėmė durklą ir į motiną ištiesė laisvąją ranką. Ši padavė jam kairę plaštaką atverstą delnu į viršų, o kita paėmė taurę. Lyg užhipnotizuota stebėjau, kaip vyras užtikrintu judesiu perrėžia žmonos delną. Kai ašmenys perpjovė odą, atverdami kraujuojančią žaizdą, motinos veide nekrustelėjo nė vienas raumuo. Felicija ramiai sugniaužė kumštį, po juo pakišo paauksuotą taurę ir ėmė abejingai stebėti lašantį kraują. Vos tik indas pakankamai prisipildė, tėvas rūpestingai aprišo žmonos ranką balta medžiagine servetėle. Vėliau jie pakartojo ritualą, tik šįkart kraujavo mano tėvas.

Kai ašmenys atliko savo darbą, o baltos skepetaitės persisunkė abiejų krauju, tėvai apsikeitė taurėmis, atsisuko į susirinkusiuosius ir duetu ištarė:

– Mano ir tavo kraujas tampa mūsų krauju. Susieti vakar, susieti dabar, susieti amžinai.

Padarę reikšmingą pauzę, jie priglaudė prie lūpų taures ir išgėrė vienas kito kraują.

Pasišlykštėjusi nusipurčiau. Kai kurių viduramžiškų ritualų vis dar negalėjau suvokti. Nors neturėjau galių, mano teorinės žinios buvo daug gilesnės nei brolio ar sesers. Norėdama jaustis bent kažko verta, krimtau visas įmanomas magijos knygas, kimšau į galvą kerėtojų istoriją, papročius, ritualus ir burtus, kol galiausiai suvokiau – kad ir kaip stengčiausi, tėvų akyse visuomet būsiu nusivylimas.

– Mano mieloji Felicija, ačiū, kad pavertei mane geriausia mano paties versija, – nusišluostęs lūpas tarė tėvas ir galantiškai pabučiavo žmonos ranką.

Koks puikus spektaklis, – pamaniau ir pavarčiau akis. Visi Oberotų dvaro gyventojai puikiai žinojo, kad šeimininkai kartu net nemiega. Tėvas mėgdavo linksmintis privačiuose džentelmenų klubuose, o motina savaitgalius praleisdavo vis kitoje Europos sotinėje, kur mielai leisdavo laiką jaunų dailių vyrukų draugijoje. Bet ką aš išmaniau. Gal tai ir buvo jų laimingos santuokos paslaptis. Kiekvienam gyventi savo gyvenimą.

Po ritualo altorius buvo bemat pašalintas ir dabar tėvas į svečius kreipėsi neslėpdamas pasididžiavimo:

– Kaip ir minėjau, turime naujienų. Nusprendžiau, kad metas mūsų šeimos valdomos korporacijos vairą perduoti į mano vyriausiojo sūnaus rankas.

Salė ėmė šurmuliuoti. Nenuostabu, juk Armandas buvo bestuburis plevėsa. Vienintelis jo gyvenimo tikslas – pasiguldyti kuo daugiau merginų ir gal vieną kitą negyvai užsmaugti.

– Viktorai, negi taip anksti išeini į pensiją? – pasigirdo balsas minioje.

– Ir ar tavo vaikinas susitvarkys? – paklausė vienas iš tėvo verslo partnerių.

Pastebėjau piktai žibančias Armando akis. Jis nemėgo būti nuvertintas.

– Ramiai, – tėvas kilstelėjo ranką ir kreivai nusišypsojo, – aš niekur nedingsiu. Būsiu sūnaus mentorius, pagelbėsiu visai klausimais, bet, patys žinote, geriausiai visko išmokstama per praktiką. Ir į pensiją neišeinu. Tiesiog esu numatęs naujų projektų, su kuriais norėčiau padirbėti.

Pasigirdo dar keli nereikšmingi klausimai ir man ėmė darytis nuobodu, kai staiga tėvas paskelbė antrąją naujieną.

– Prieš porą dienų mūsų ir Fijų šeima sudarėme ypatingą sandorį.

Akimis susiradau salėje stoviniuojantį Bernardą. Iš jo veido buvo aišku, kad apie jokį ypatingą mūsų šeimų sandorį jis nė nenutuokė.

– Mums malonu pranešti apie mūsų dukters Adelės ir Bernardo Fijaus sužadėtuves, – menę užliejo kurtinantys plojimai, tuomet ant pakylos užšoko Bernardo tėvas ir apdovanojo Viktorą stipriu apkabinimu.

Man sukosi galva. Kaip tai? Bernardas ir Adelė? Ar jie buvo pora ir aš nieko apie tai nežinojau? Purtoma drebulio stebėjau, kaip Bernardą apsupo būrys žmonių. Sveikino, tapšnojo per petį ir spaudė rankas. Vos tik ištaikęs laisvą akimirką, vaikinas pažvelgė į Adelę. Ne į mane. Nusivylimas įsirangė viduriuose, bet apsimečiau abejinga šiai suknistai šventei ir atsisukau į seserį.

Adelė stovėjo perbalusi, akis įsmeigusi į grindis, smarkiai sukandusi dantis.

– O dabar – linksminkimės! – staiga sududeno tėvas ir erdvę vėl užliejo muzika ir pokšinčių šampano kamščių garsai.