Spiritus šnabždesiai (II)

Penktadienio paskaitos skriejo pernelyg greitai. Vos tik pagalvojus apie vakare dvare vykstančias iškilmes, nemaloniai sumaudė skrandis. Turėsiu elgtis ir atrodyti nepriekaištingai, bet žinojau – tėvams vis tiek kuo nors neįtiksiu. Leptelsiu ne tą žodį. Arba nemandagiai tylėsiu. Vien savo pasirodymu sukelsiu apkalbas, o pasislėpusi kambaryje pademonstruosiu didžiulę nepagarbą.

Susiėmusi už galvos tyliai suaimanavau.

– Ar viskas gerai? – atsisukęs tyliai paklausė priešais mane sėdintis Lukas.

Sustingau. Daug nebendravome, nors jau antrus metus nepajėgiau išmesti jo iš galvos. Lukas buvo tas, su kuriuo nedvejodama būčiau išmaišiusi visą pasaulį. Plačios šypsenos, giedrų akių, toks, kuris nepasididžiuos per perėją pervesti senutės ir vis tiek bus kompanijos siela. Pavydėjau jo laisvės.

Bent jau buvusios laisvės.

– Hm, taip, viskas puiku, – sumurmėjau ir įkišau nosį į savo italų kalbos konspektus.

Aš italų kalbą studijavau norėdama paerzinti tėvus švaistydama laiką, o Lukas tai darė, nes svajojo gyventi Italijoje. Buvo nesunku įsivaizduoti jį Amalfio pakrantėje, pasibalnojusį ant nosies akinius nuo saulės ir kertantį lengvus itališkus pusryčius. Žvelgiantį į Tirėnų jūrą, o gal į žavią merginą šalia. Žinojau, ta mergina niekuomet nebūsiu aš.

Vos pasibaigus paskaitai, nuskubėjau į studentų miestelio kavinę, užsisakiau kavos ir įsitaisiau prie staliuko lauke. Gegužės saulė maloniai kaitino veidą, šalimais zujo studentai ir aš kone pamiršau apie vakare laukiančią kankynę.

– Labas, Andrėja! – staiga prie staliuko pritūpė ilgšė į storą kasą supintais plaukais. – Vakar tavęs pasigedau.

– Vyko šeimos šventė, privalėjau dalyvauti, – nusišypsojau vienam iš nedaugelio man malonių žmonių.

– Aha, – svajingai tarė Samanta, – tos šeimos šventės kartais varo iš proto, bet jose tiek meilės!

Susilaikiau neprunkštelėjusi. Tiek meilės, kad net nemirktelėjusi juos visus nudobčiau.

– Vasarą vyks pusbrolio vestuvės, turbūt vėl visa giminė prisiliuobs iki žemės graibymo, o vėliau vieni kitus apkalbinės. Eina sau, juk jos jau visai ant nosies.

Samanta mintyse ėmė skaičiuoti iki mokslo metų pabaigos likusias dienas. Velniava. Visai iš galvos išgaravo. Manęs laukė dar viena pragariška vasara – negalėsiu pasislėpti studentų miestelyje.

– Ar pirmadienį ateisi į pamoką?

Samanta buvo universiteto jogos draugijos įkūrėja ir tik jos dėka retkarčiais galėdavau nustumti savo tamsos kupinas mintis į šoną. Nežinau kaip, bet jau per pirmą studentų draugijų mugę mergina griebė mane už rankos ir įdėmiai pažvelgė į akis.

– Mergyt, nešioji su savimi per daug šlamšto, – ji pirštu bakstelėjo į smilkinį. – Čia.

Kone pašiurpau supratusi, kad esu tokia permatoma.

Pirmoji jogos pamoka buvo tikra kančia. Kvėpavau kaip papuola ir svirduliavau lyg gerai įkaušusi. Antroji privertė labiau įsiklausyti į savo sujauktą protą ir silpną mirtingosios kūną. Po trečiosios pamokos supratau, kad joga – vienintelis man žinomas būdas susitvarkyti su savo demonais ir bent trumpam juos užmigdyti.

– Būtinai, juk laukia gongų terapija, – patikinau ir mintyse šyptelėjau įsivaizduodama smerkiantį tėvo žvilgsnį.

Tačiau staiga susiraukiau. Išvydau link mūsų einančią Adelę.

Lengvas žingsnis, tiesi nugara, lyg žurnaluose matyta figūra ir vėjyje besiplaikstantys plaukai. Viena nenuoširdi šypsena ir ji jau tirpdo visų širdis. Sesuo neabejotinai traukė aplinkinių žvilgsnius, bet tai nebuvo vien tik puikios išvaizdos nuopelnas. Ji buvo sušikta nuo dėmesio priklausoma narkomanė. Ir tam griebėsi paveldėtų galių.

Apgailėtina.

Bet dar labiau apgailėtina buvo tai, kad koja kojon su Adele žengė Lukas. Įsmeigęs į ją apsvaigusį žvilgsnį jis nepastebėjo ne tik manęs, bet ir aplink jį verdančio gyvenimo. Vaikinas vis stengėsi užčiuopti Adelės juodų plaukų sruogą ar pirštais sugriebti jos delną, bet ši vis išsisukdavo.

– Juk čia tavo sesuo? – Samanta kilstelėjo antakį ir susidomėjusi nužvelgė artėjančią porą.

Nežymiai linktelėjau ir sužaibavau akimis, kai Adelė demonstratyviai man mostelėjo.

– Latė su grietinėle, Andrėja? Turbūt ir sirupo nepagailėjai? Ar tilpsi šįvakar į suknelę? – ji grybštelėjo sau per įsivaizduojamas rinkes ant pilvo ir nusivaipė.

– Užsikrušk, – nevyniojau žodžių į vatą ir siurbtelėjau kavos.

Adelė dirbtinai šyptelėjo.

– Ką gi, pasimatysime vėliau. Eime, Lukai. Man mirtinai reikia kavos. Be jokių riebių priedų.

Vaikinas net nežvilgtelėjo į mane ir paklusniai nusekė seserį į kavinę. Vos tik jie dingo už durų, nuleidau įsitempusius pečius ir papurčiau galvą.

– Oho, kas čia buvo? – atsargiai paklausė Samanta. – Ir ar tam bičui... em... ar jam viskas gerai? Atrodo lyg jos šunytis.

Adelė, kitaip nei mane ignoruojantis Armandas, mėgavosi griaudama mano gyvenimą. Vos tik metais vėliau pradėjusi lankyti tą patį universitetą, ji greitai pastebėjo mano simpatiją Lukui ir iškart tuo pasinaudojo. Pasitelkusi magiją, pavergė jo valią ir tapo jo šeimininke. Guodžiausi tik tuo, kad Adelė buvo silpna kerėtoja. Jai nesant šalia, Lukas vėl virsdavo savimi. Ne kartą stebėjau, kaip, išsilaisvinęs iš jos kerų, Lukas bando smegeninėje sudėlioti išsiliejusius dienos įvykius į stalčiukus, kol galiausiai viską nurašydavo nuovargiui. Adelė nebuvo išlavinusi savo galios, todėl nepajėgė visiškai pavergti Luko. Nedrįsau pagalvoti, ką ji darys subrandinusi savo tikrąją magiją.

Juk mano seseriai Luko visai nereikėjo. Vaikinas jos nedomino. Visgi, kiekvienai progai pasitaikius, jie maišydavosi man po kojomis. Bevalis Lukas ir beširdė Adelė. Tiek pastangų reikalaujantis spektaklis vien tam, kad mane įskaudintų.

Šikniai.

Nei Adelė, nei Armandas nesuvokė, kad manęs įskaudinti jau seniai nebeįmanoma.

– Turiu eiti, – tariau pakilusi nuo staliuko. – Pasimatysime pirmadienį.

Samanta sutrikusi išsižiojo, bet tuomet susiprato, suglaudė delnus prie krūtinės ir linktelėjo.

– Namaste, Andrėja.