Spiritus šnabždesiai (I)

Sėdėjau pakumpusi, akis įsmeigusi į porcelianinę lėkštę. Joje pūpsantis jautienos tartaras atrodė šlykščiai, tačiau prie stalo susėdę svečiai nenustojo gyrę nepriekaištingo patiekimo ir dieviško skonio. Kol tie veidmainiai bučiavo namų šeimininkams užpakalius, vis sukau į šoną nosį – nenorėjau, kad patiekalo kvapas pasiektų šnerves. Negalėjau pakęsti žalios mėsos ir antikvarinės rokoko stiliaus lėkštės paauksuotais kraštais, kurioje gulėjo prancūzų šefo šedevras.

Kurį laiką įtemptai mąsčiau, kaip išvengti skonio receptorius paralyžiuojančio susidūrimo su šuns ėdesį primenančiu jovalu.

Galėjau netyčia alkūne užkliudyti lėkštę ir leisti jai virsti šukėmis ant ąžuolinių dvaro grindų. Tačiau tokio sumanymo baigtis buvo aiški: tėvas tylėdamas nudelbs mane rūsčiu žvilgsniu, o motina elegantiškai mostels ranka, kad viskas akimirksniu būtų sutvarkyta. Netruks nė kelių minučių, o priešais mane bus padėta nauja lėkštė. Protingiau būtų tiesiog nustumti lėkštę toliau nuo savęs ir vaizduoti, kad nesu alkana. Cha! Tai būtų tas pats, kas pasirašyti mirties nuosprendį. Juk...

– Andrėja, – išgirdau grėsmingą urzgesį ir skubiai kilstelėjau akis į tėvą. Jo tonas išdavė, kad vyriausiajam Oberotui teko į mane kreiptis daugiau nei vieną kartą.

Kokia nepagarba, po velnių!

– Atleisk, tėve, užsigalvojau, – tyliai suniurnėjau ir susidūriau su pasidygėjimo kupinu žvilgsniu.

Kitapus stalo kažkas prunkštelėjo. Susiraukusi pažvelgiau į seserį, kuri slėpė piktdžiugos iškreiptą šypseną už pustuštės taurės. Ji atvirai mėgavosi mano patekimu tėvo nemalonėn. Kalė, – pagalvojau sukandusi dantis ir nukreipiau dėmesį į tėvą.

– Vyno, Andrėja. Mes pritrūkome vyno, – jis demonstratyviai mostelėjo į savo taurę, tuomet į prie stalo susirinkusius giminaičius.

Mūsų namuose svečiavosi išsipustę tolimi dėdės ir tetos, pusbroliai ir pusseserės, net keli bet kurią akimirką užversti kojas pasirengę sukriošėliai. Visi jie jautėsi pagerbti, nes puikieji Oberotai pakvietė juos į savo vestuvių metinių šventės išvakares. Ir nė vienas jų nepajėgė suvokti, kodėl tokiems gerbiamiems žmonėms taip nepasisekė su viduriniuoju vaiku. Kas juos prakeikė?

Skruostus nutvilkė karštis. Mes turėjome pagalbinį personalą, kuris galėjo papildyti taures. Po galais, visas tris kampe mindžikuojančias merginas!

– Būk naudinga, – nuo šalto tėvo balso nugara perbėgo šiurpas ir aš nenoriai pakilau nuo kėdės.

Giliai įkvėpiau, kilstelėjau smakrą ir kuo abejingiau palikau valgomąjį. Negalėjau pakelti giminaičių žvilgsnių ir kuždesių. Pašaipių, pasibjaurėjusių, užjaučiančių. Dar prieš vakarienę klausiau motinos ar galėčiau nepasirodyti, bet vietoj atsakymo pirštinėtu delnu gavau skambų antausį.

– Nedrįsk, – tai buvo vienintelis jos ištartas žodis.

Vos įsmukusi į milžinišką virtuvę, delnais pasirėmiau į spintelę ir užsimerkiau. Suknistas košmaras. Visas mano gyvenimas buvo košmaras. Vos baigusi mokyklą norėjau palikti namus ir nutraukti tą toksišką mane ir šeimą jungiančią bambagyslę, bet gavau griežtą ne.

– Jūs nematysite manęs, aš nematysiu jūsų ir galėsite apsimesti, kad niekada neturėjote niekam tikusios dukros. Man net nereikia jūsų pinigų, išsiversiu pati. Tiesiog paleiskite mane, – tuomet kone maldavau.

Tačiau tėvas žybtelėjo smaragdo žalumo akimis, tildydamas iškėlė ranką ir papurtė galvą.

– Norėčiau tave paleisti, Andrėja. Tikrai. Bet tu esi mūsų kraujas. Kad ir koks nevykęs. Puikiai žinai, kad šeima laikosi kartu. Amžinai.

Nuo to laiko mano nepriklausomybės tema tapo neliečiama ir tai, ką kiti vadino nuostabiuoju Oberotų dvaru, tapo mano kalėjimu. Būčiau galėjusi pabėgti. Visgi žinojau – šeima būtų mane suradusi per penkias sekundes. Mano dingimas būtų įmanomas tik tuo atveju, jei būčiau paveldėjusi šeimos galią. Tačiau turėdama galios, tikriausiai netrokščiau pabėgti. Nebūčiau niekinama, gal net pelnyčiau tėvų prielankumą ir pasididžiavimą. Tada tėvas neleistų sau varinėti manęs lyg tarnaitės atnešti sušikto vyno.

Papurčiau galvą ir grįžau į realybę.

Nužvelgiau iki sterilumo iššveistą virtuvę. Motina buvo tokia skrupulinga, kad nuo valiklio kvapo rietė nosį. Ji eidavo iš proto išvydusi net menkiausią nešvarumą. Gal dėl to namų tvarkytojos pas mus ilgai neužsibūdavo. Jos nepajėgdavo įgyvendinti griežtų šeimininkės reikalavimų, o ir patys namai su visais jų gyventojais darbuotojas baugino. Moterims buvo draudžiama įžengti į kai kuriuos kambarius ir tarp tvarkytojų sklido gandai, kad Oberotų dvare yra dingusios kelios pernelyg smalsios moterys. Nors tai buvo savotiška legenda, joje slypėjo tiesa. Mano tėvai į nepaklusnumą reaguodavo itin griežtai.

Vis dar jusdama pažeminimo kartėlį, nuėjau prie vyno lentynos ir ištraukiau neišvaizdų butelį 1805-ųjų J. S. Terrantez. Retas ir brangus gėralas, bet mano tėvas nepasižymėjo kuklumu. Pirštais perbraukiau ant stiklo grubiai išraitytus metus. Svečiai ir vėl liaupsins išlavintą Oberotų skonį ir gebėjimą pasirinkti nepriekaištingą vyną, o man norėsis tuo buteliu visiems gerai trinktelėti per galvas.

Prakeiktas cirkas.

Jau buvau bežengianti pro duris, kai už sienos išgirdau prislopintą balsą. Sustingau. Aiškiai išskyriau piktus brolio žodžius. Jei atvirai, man nė kiek nerūpėjo jo gyvenimas ir dėl manęs jis galėjo prasmegti skradžiai žemę, bet nesiruošiau kaip kvailelė užsidengti ausų ir apsimesti, kad nieko negirdžiu.

Nes girdėjau.

– Kitą kartą mąstyk galva, – putojosi suirzęs Armandas. – Pasikrušome kelis kartus ir jau nori man ant sprando užkarti kažkokį neūžaugą? To nebus. Nebus ir jokio sumauto vaiko, girdi? Išsprendi tai pati arba išspręsiu aš.

Susiraukiau. Tipiškas šovinistinis Oberotų vyrų elgesys. Ta vargšė mergina nenutuokė, su kuo susidėjo. Ji net neįtarė, kad buvo ne pirma Armando geismo auka. Gera išvaizda, brolio pasitikėjimas savimi ir šeimos turtai bemat susukdavo merginoms galvas. Jos nė nesusimąstydamos šokdavo Armandui į glėbį, kol suvokdavo, kad kažkas ne taip. Žinojau, brolis nesivargino naudotis apsauga sekso metu. Buvau girdėjusi ir apie jo sadistinius nukrypimus. Galiausiai vienos merginos išsigąsdavo, jog taps luošėmis ir pabėgdavo, o kitos pastodavo. Armandas joms visuomet duodavo du pasirinkimus – susitvarkyti pačiai arba palikti tą reikalą jam. Tik brolis meilužėms niekuomet nepatikslindavo, ką turi omenyje.

Vargšės kvailos merginos.

Atsidusau.

– Viskas, nebeskambink, – suklusęs užbaigė pokalbį Armandas, o aš atšokau nuo durų kaip tik tuo metu, kai jis su trenksmu jas atlapojo. – Tik nesakyk, kad drįsai klausytis mano pokalbio.

– Reikėjo išsirinkti kitą vietą savo tauškalams. Aš čia tėvo pavedimu, – atrėmiau kiek įmanoma tvirčiau ir priešais save lyg skydą iškėliau vyno butelį.

Tamsus Armando žvilgsnis dvelkė pykčiu ir pasibjaurėjimu, bet galėjau garantuoti, kad jausmas abipusis. Nepamenu nė vieno mūsų gyvenimo tarpsnio, kuriame būtume gerai sutarę. Ar šeimyniškai pasikalbėję. Tais retais momentais, kai susidurdavome dvare, tarp mūsų dažniausiai tvyrodavo tyla. Juk su manimi nebuvo verta gaišti laiko.

Užtat šį kartą brolio veidas suakmenėjo.

– Andrėja. Koks nematytas įžūlumas, – Armandas kiekvieną žodį ištarė pabrėžtinai lėtai ir žengtelėjo į priekį.

Instinktyviai atsitraukiau.

Brolis kreivai šyptelėjo ir klausiamai išrietė antakį.

– Ar tu manęs bijai?

Ar aš bijojau Armando? Ne. Bijojau tik to, ką jis gali padaryti.

Atkakliai tylėdama, nugara atsišliejau prie virtuvės spintelių.

– Elgiesi labai nepaklusniai, – brolis primerkė rudas kaip motinos akis ir nepritariamai papurtė galvą. – Už nepaklusnumą reikia bausti.

Nors širdis krūtinėje blaškėsi lyg įkalintas kolibris, liežuvis pasirodė besąs greitesnis nei baimės persmelktas protas.

– Aš ne viena tavo kekšių, su kuriomis smaginiesi ir baudi savo iškrypusiais būdais. Po galais, aš tavo sesuo! – tas šiknius per daug sau leido.

– Tu esi niekas, – staiga paniekinamai spjovė Armandas ir ištiesė ranką delnu į viršų. – Net neturėtum nešioti mūsų pavardės. Nesi jos verta.

Vidurius pervėrė negera nuojauta. Apsidairiusi supratau – neturėjau, kur dingti. Brolis buvo užtvėręs kelią. Buvau įsprausta į kampą visiško psichopato.

– Nedaryk nieko, dėl ko vėliau gailėsiesi, – sušnabždėjau iš paskutiniųjų tramdydama virpulį balse.

– Gailėsiuosi? – prunkštelėjo Armandas. – Nejuokauk, visi man tik padėkotų.

Brolis vieną po kito ėmė lenkti ištiestos rankos pirštus.

Sulaikiau kvapą.

Vos užsilenkė nykštys, su trenksmu atsidarė spintelių stalčiai. Krūptelėjau svarstydama, kas broliui šovė į galvą. Armandas užlenkė rodomąjį pirštą – virtuvėje įsielektrino oras, pasigirdo stalo įrankių dzingsėjimas ir šie akimirksniu pakilo į orą. Pašiurpusi stebėjau, kaip užlenkus vidurinį pirštą peiliai ir šakutės aštriuoju galu atsisuka į mane. Pro metalinių pabaisų plyšelius išvydau kreivai besišypsantį brolį. Jis pajudino bevardį pirštą. Aiktelėjau, kai stalo įrankiai sustingo ore vos per porą centimetrų nuo mano veido.

Iki spindesio nublizginto peilio ašmenys buvo nukreipti tiesiai į mano akies obuolį.

– Valytojos turės daug darbo, – išgirdau išskydusį Armando balsą, jį užgožė klausą okupavęs spengesys. – Bu!

Užsilenkė penktasis pirštas.

Instinktyviai užsimerkiau ir iš rankų paleidau butelį. Ausis užtvindė dūžtančio stiklo garsas ir išsiliejusio gėrimo šliūkštelėjimas. Odą palytėjo praskriejančių įrankių virpinamas oras ir nežymus skausmas ant skruosto.

Tik tiek.

O tuomet virtuvėje pasigirdo kraupus bildesys, privertęs užsidengti ausis. Suvokusi, kad Armandas manęs nesupjaustė į gabalėlius, atsimerkiau. Peiliai ir šakutės buvo pasklidę ant plytelių lyg nejuokinga išdykusio vaiko išdaiga.

– Šunsnukis, – sušnibždėjau giliai alsuodama ir pirštais nusibraukiau ant skruosto pasirodžiusį kraują.

Armandas tylėdamas nužvelgė mane lyg šiukšlę, apsisuko ant kulno ir lyg niekur nieko išėjo.

– Andrėja, po galais, kas čia vyksta? – po sekundės į virtuvę įsiveržė motina ir pasibaisėjusi nužvelgė chaosą ant grindų. – Ar nesugebi atlikti paprasčiausio tėvo prašymo?

Įsakymo, mama, ne prašymo, – pagalvojau, bet aiškinti buvo beprasmiška.

Moteris, apsitempusi ilga bordo spalvos suknele, peržengė įrankius ir šukes, priėjo prie manęs ir pirštinėtu dešiniu delnu suėmė mano smakrą. Žvelgiau į jos porcelianinį veidą, įrėmintą tamsių garbanų, ir bandžiau atlaikyti intensyvų rudų akių žvilgsnį.

– Sutvarkyk. Vyną nunešiu pati, – šaltai tarė motina, patraukė ranką ir pasitaisė pirštinaitę. – Valgomajame gali nebesirodyti.

Auklėdama mane ji visuomet naudodavo dešinę ranką. Kad matyčiau pirštine apmautą delną ir ji galėtų man priminti – aš dėl visko kalta. Kai ėmė aiškėti, kad nepaveldėjau jokių šeimos galių, tėvas iškart ėmėsi motinos. Jis kaltino ją neištikimybe, juk Oberoto palikuonė negalėjo būti silpna mirtingoji! Motina dievagojosi, kad niekuomet taip nepasielgtų, kol galų gale leido tėvui atlikti tiesos ritualą. Ji paaukojo savo dešinės rankos mažąjį pirštelį, taip leisdama juodajai magijai patvirtinti, kad iš tikrųjų buvau jų dukra.

Sukandau dantis.

Dažnai svajodavau, kad motina tiesiog rado būdą apeiti magijos taisykles ir aš iš tikrųjų buvau ne tirono, o paprasto žmogaus dukra.