Nubudimas

Miegas – klastingas reiškinys. Šiltas ir apsamanojęs jo glėbys apgaubia sąmonę iliuzijomis, įsuka į sapnų verpetą, sujaukia protą. Galiausiai nebeįmanoma suvokti: toje laikui nepavaldžioje erdvėje praslinko kelios minutės ar… keletas amžių. Dar įstabiau – miegas įtikina, kad už jo ribų tėra tuštuma. Kad tikrovei tavęs nereikia. Kad ten niekas tavęs nelaukia.

Būtent todėl, pajutusi sąmonę plešiantį tvinksėjimą, Medeina tyliai suurzgė. Nenorėjo pabusti. Priešinosi, bandė laikytis įsikibusi į palaimingą užmarštį, į tą klampų sapnų dumblą. Tačiau įkyri, nepailstanti jėga traukė deivę iš šios ramybės – skausmingai ir negailestingai. Medeina jautė, kaip sklaidosi miego rūkas, kaip ryškėja realybės kontūrai. Iš paskutiniųjų dar mėgino išlaikyti akimirką tarp užmaršties ir tikrovės, bet sapnas suskeldėjo it išdžiūvusi žemė, ir pro plyšius įsismelkė pasaulis: šaltas, pasikeitęs, svetimas.

Piktai šiepdama iltis, Medeina praplėšė sulipusius akių vokus. Deivės žolių lopšį šimtmečiai pavertė kapu, todėl, įtempusi nerangų kūną, ji ėmė nagais raustis į paviršių. Netrukus sugrubusius Medeinos pirštus apglėbė tvirta, šiurkšti ranka ir trūktelėjo iš žemės.

Deivė pajuto orą, slystantį jos kūnu – šiltu, gyvu, atgimusiu iš žemės įsčių. Ji nusibraukė nuo veido žemės grumstus, iš plaukų išsipurtė samanų kuokštus, išlaisvino kojas iš apsivijusių šaknų, o tada lėtai ištiesė rankas į šalis – sustingęs kūnas iš naujo bandė prisiminti, kaip judėti. Užvertusi galvą į tankią medžių lają, deivė įkvėpė į plaučius miško drėgmės prisodrinto oro.

Medeinos nugara nuvilnijo šviesios sruogos – vienintelis kūną dengiantis apdaras, gyva skraistė, krentanti iki pat šlaunų. Išblyškusi oda blausioje girios šviesoje bolavo it senovinė drobė, išmarginta tamsiais simboliais: žvėrių pėdsakais, šaknų raizginiais, neperprantamais ženklais, kurių prasmė skendo praeityje. Deivės malachito žalumos akys, budrios ir plėšrios, naršė tarp kamienų ir krūmokšnių, fiksuodamos kiekvieną šešėlį, kiekvieną virptelėjimą. Iš lūpų, vis dar šiepiančių baltas iltis, darsyk išsprūdo žemas, urzgimą primenantis garsas.

Vos pajutusi Medeinos buvimą, giria atgijo, suvirpėjo, pasveikino sugrįžusią valdovę. Medžių šakos kilo ir leidosi, paukščiai susijaudinę plakė sparnais danguje, sunerimę žvėrys išlindo iš urvų.

Deivė atgimė.

Nežinojo, kiek laiko miegojo – dienas, metus ar amžius, tačiau aiškiai juto, kad kažkas ne taip. Ore tvyrojo svetimi kvapai: ne miško drėgmės, ne lapų puvėsio, ne žemės gelmių alsavimo, o kažko kito.

Pasaulis dvokė.

– Deive, – sugergždė, pasirodo, šalia stovintis miškasargis.

Besibudinanti Medeina iš pradžių jo nė nepastebėjo, tačiau užteko žvilgsnio, kad suprastų: laikas negailestingas.

Sargo nugara buvo nudžiūvusi, skylėta, vietomis apanglėjusi lyg po seno gaisro. Kraštuose plėšėsi žievė, o pro įtrūkimus matėsi tuštuma – tamsi, spengianti nebūtis. Veidas, anksčiau priminęs išskaptuotą žvėrį, dabar buvo tarytum kaukė, sutrūnijusi nuo šimtmečių naštos. Viena akis apsitraukė negyva, pelenų pilkumo plėvele, tarsi matytų vien praeitį. Kita, vis dar spindinti senovės išmintimi, nebuvo praradusi savo geltonos šviesos, tačiau žvilgsnyje juntama ramybė jau buvo išblėsusi. Miškasargis atrodė liūdnas ir pavargęs it senas vilkas, suprantantis, kad jo gauja išdvėsė, kad miškas, kurį jis saugojo, nyksta, tirpsta, miršta kartu su juo.

Baisus suvokimas smogė Medeinai lyg paties Perkūno žaibas ir parklupdė ant kelių.

– Sarge, – švokšdama išspaudė deivė, – kas… Kas čia vyksta?

Nesulaukusi atsakymo, Medeina nerimastingai prispaudė delną prie žemės ir užčiuopė jos pulsą – tankų, netolygų, išsigandusį. Galiausiai, slegiama tragedijos nuojautos, susijungė su miškais, giriomis, žvėrimis ir paukščiais, pasitelkė jų regą.

Ir pamatė.

Ne karalystę, o tai, kas iš jos liko.

Vėjyje lingavo pavieniai miškų ploteliai, per menki priglausti anksčiau klestėjusią gyvūniją. Žvėrys nusilpo, kai kurie pamiršo savo laukinę prigimtį ir prisitaikė. Vis dėlto vienas gyvūnas įsigalėjo. Žmogus. Per anksčiau besidriekusias deivės valdas dabar vingiavo pilkos, šaltos betono upės, plytėjo dirbami laukai ir nustekentos pievos, o aplink buvo matyti išsibarstę keisti, nenatūraliai išsipūtę žmonių kaimai. Lyg pūliuojančios votys, taip ir laukiančios kada išsprogs, užtvindys pasaulį nuodingu purvu.

Medeina suriaumojo lyg sužeistas lokys ir tirtėdama atitraukė delną nuo žemės grumstų. Griuvėsiai. Iš jos karalystės liko tik griuvėsiai. Krūtinę ėmė spausti skausmas, kurį keitė besitvenkiantis įsiūtis: taip, jos nebuvo keletą amžių – juk tai niekis dievui ir pasauliui, tačiau to užteko sunaikinti jos valdas.

– Kas tai padarė? – priblokšta suriaumojo deivė, nors atsakymą žinojo.

– Žmonės, – nulenkė galvą miškasargis ir giliai atsiduso. Rodos, nuovargis buvo įaugęs į jo žievę.

Tačiau Medeina negaišo laiko atjautai, tik rūsčiai paklausė:

– Kodėl jų nesulaikei? Egzistuoji tam, kad saugotum. Kodėl neįvykdei savo pareigos?

Žmonės. Jie išplito po visą pasaulį, užgrobė jį, pasisavino. Nualino. Jie visuomet buvo godūs, kovojo vieni su kitais, tačiau gerbė žemę, jos išteklius. Negi jų prigimtis tokia žiauri?

– Nuvyliau tave, deive, – pripažino miškasargis. – Nesugebėjau jų sulaikyti. Jie kaip visa griaunanti jėga. Naikina ne tik miškus, bet ir vieni kitus. Kol miegojai, dangų temdė plieniniai paukščiai, krito mirtį nešantys ugnies kamuoliai, žemė verkė niekinama žmonių karų. O tada…

Medeina dėbtelėjo į staiga nutilusį sargą.

– Kas tada?

– Jie pamiršo apie dievus. Pamiršo pagarbą. Jiems reikia plikos žemės, kad galėtų statyti šaltus, nebylius namus ir tiesti kelius, vamzdžius, tunelius…

Kai kurie žodžiai deivei nieko nereiškė, bet ji suvokė esmę – žmonės nusisuko nuo gamtos.

– Kodėl nepažadinai manęs anksčiau? – grėsmingai sugriežė dantimis Medeina.

– Bandžiau. Tavo miegas buvo nepertraukiamas. Iki šios dienos.

Deivė vis labiau nerimo.

– Kur buvo kiti dievai?

– Jie… negalėjo padėti, – geltona šviesa sargo akyje priblėso. – Vis dar negali. Todėl Praamžius tave pažadino.

Deivė prisimerkė ir pasitikslino:

– Praamžius?

Vyriausiasis dievas nebūtų jos žadinęs, jei amžinajai pusiausvyrai nebūtų kilęs pavojus. Vadinasi, ji išsibalansavo. Iki pavojingos ribos.

– Jis tave kviečia, – iš sumedėjusių plaučių gelmių sugergždė miškasargis, o tada jo sudžiūvusios rankos trakštelėjo – dešinioji atsiskyrė nuo gumbuoto peties ir dunkstelėjo ant miško paklotės.

Pažvelgusi į savo patikėtinį, sukrėsta deivė suprato: sargo energija išseko, laikas baigėsi – jo laukė rami nebūtis. Tramdydama irzulį, Medeina ištiesė ranką link pavargusio, suaižėjusio kūno. Delnu palietė šaltą išdrožtą snukį, tuomet priglaudė savo kaktą prie sausos miškasargio kaktos. Užmerkęs sveikąją akį, jis išleido gilų atodūsį.

– Ilsėkis, sarge, – tyliai ištarė deivė, ir medžių lapai, įsukti jos balso verpeto, suvirpėjo. – Ačiū už tarnystę.

Sulig tais žodžiais miškasargio kūnas sustingo, jį paliko paskutinė gyvybė – žievė tapo pelenų spalvos, šviesa akyje užgeso. Netrukus kiautu likęs kūnas ėmė trupėti tarp deivės pirštų. Jis grįžo į žemę, iš kurios pakilo prieš daugelį amžių.

Ūmai likusi viena, deivė skausmingai užsimerkė ir pabandė suvokti savo naują realybę. Jautėsi taip, tartum per akimirką būtų nušluotas jos būties tikslas. Kam reikalinga miško deivė, jei nebeliko miško? Stovėjo gerokai sunykusios girios širdyje ir žinojo – šis prieglobstis išliko tik todėl, kad tapo jos lopšiu. Jos dieviška energija apsaugojo šį nedidelį plotą. Bet tik tiek. Galių nepakako apsaugoti visko.