Auksinė mergaitė

Persirengimo kambaryje pasisveikinau su kitomis plaukikėmis. Pora jų plaukė laisvuoju stiliumi kaip ir aš, kitos – nugara ir peteliške. Jų pasiekimai nebuvo įspūdingi, todėl dažnai jausdavau ore tvyrančią įtampą. Manęs nė kiek nejaudino jų apkalbos. Juolab kad merginos užsičiaupdavo kiekvieną kartą, kai plaukimo takelyje palikdavau jas už nugaros. O taip nutikdavo visada.

– Ar turėsite šiandien vakarinę treniruotę? – kai aviausi sportbačius, merginų paklausė Alicija varno juodumo plaukais.

Šios ėmė purkštauti.

– Išprotėjai? Šiandien išvis neturėjau plaukti. Trenerė privertė, – akis pavartė garbanė Milda ir sulaukė pritarimo atodūsių.

– Vos atsikėliau, – nusižiovavo iš visų aukščiausia Živilė. – Su Deividu iki vėlumos žiūrėjome filmą.

– Aha, filmą, – sukikeno Alicija ir persirengimo kambaryje nuaidėjo merginų juokas.

Neprisidėjau prie jų klegesio. Nors plaukdama už jas buvau visa galva pranašesnė, kitose srityse smarkiai atsilikau. Niekada neturėjau vaikino. Nežinojau, ką reiškia glamonės. Aišku, šešiolika – ne senmergystė, bet abejojau, ar greitai rasiu laiko romantiškiems jausmams. Nors prisiminus Ugnių paširdžiuose pasklisdavo šiluma. Aš jo net nepažinojau. Kartais merginos kalbėdavo apie vakarėlius. Tylėdavau ir apsimesdavau, kad manęs net nėra. Nedalyvaudavau vakarėliuose. Ir ne vien dėl to, kad tėvas nieku gyvu nebūtų išleidęs. Neturėjau draugų, kurie į juos pakviestų.

Sukandusi dantis ant pečių užsimečiau rankšluostį, trumpam palindau po dušu ir nužingsniavau prie baseino.

Raigardas pasisveikindamas iš tolo pamojo.

– Labas rytas!

Nebyliai linktelėjau ir pradėjau treniruotę.

Jau buvo sezono pabaiga, ant nosies kabėjo svarbiausios metų varžybos, tad treniruočių trukmė turėjo trumpėti, o intensyvumas – mažėti. Kitiems plaukikams taip ir buvo. Tik ne man. Tėvas treneriui liepė spausti iš manęs viską, kas įmanoma. Kartais Raigardas nepaisydavo jo norų. Tačiau, būdamas prastos nuotaikos, mėgdavo nuvaryti mane nuo kojų.

Kaip davatkos bažnyčioje mintinai beria poterių žodžius, taip aš žinojau kiekvieną treniruotės etapą. Apšilimas, lengvas prasiplaukimas, technikos pratimai. Vėliau greitesnis ir ištvermės plaukimai. Viskas, ką matai, tai tik takelio vidurį žymintis ant baseino dugno išryškintas brūkšnys.

Keli bangas, taškaisi purslais.

Plauki ir plauki.

– Šimtas metrų nugara! – staiga baseino skliautuose nuaidėjo Raigardo balsas.

Plaukimas nugara nebuvo mano sritis. Net nesistengiau, bet vis tiek atplaukiau antra. Už kelių takelių mirkstanti Alicija nesusilaikė nuo kandžios replikos.

– Laisvasis stilius! Keturi šimtai metrų! – sušuko vienos iš merginų trenerė.

Visos užėmėme starto vietas. Susikaupėme. Sulaukusios signalo, šokome į vandenį ir pradėjome distanciją. Man nebuvo lygių. Žinojau tai. Net jaučiau nusivylimą, kad neturiu su kuo varžytis.

Galiausiai grįžome prie lengvo plaukimo, kad suvienodintume savo kvėpavimą ir stabilizuotume širdies ritmą. Keletas ratų ir treniruotė baigėsi. Pavargusios merginos lipo iš baseino, o Alicija dar metė į mane žudikišką žvilgsnį. Nežinojau, ką tikėjosi tuo pasiekti. Išgąsdinti mane? Įspėti? Ji buvo ne pirmoji man pavydinti plaukikė.

Nusisukau nuo jos ir panėriau. Nusprendžiau palaukti, kol merginos susiruoš ir paliks persirengimo kambarį. Neturėjau noro klausytis jų kudakavimo.

Bet ir mano jėgos netrukus išseko, be to, nebuvo jokio reikalo vaizduoti didvyrės. Kopėtėlėmis išlipau iš baseino ir sulaukiau Raigardo šypsenos.

– Kitas reikalas, Jogaile. Atrodo, grįžo tavo pasitikėjimas savimi. Jei taip ir toliau, čempionate tiesiog sužibėsi.

– Toks ir yra tikslas, ar ne? – visai nesmagiai atsakiau.

– Ei, kas čia per nusiteikimas? – Raigardas staiga priėjo prie manęs, pirštu kilstelėjo smakrą ir žybtelėjo tamsiomis akimis. – Noriu matyti tavo šypseną. Spindinčias akis. Juk mes tobula komanda.

Trenerio balsas nuskambėjo dusliai, jo akyse pastebėjau keistą kibirkštį. Sudrebėjau. Norėjau, kad jis kuo greičiau patrauktų pirštą nuo mano smakro.

– Susitiksime vakare, Jogaile, – šiurpiai švelniai tarė Raigardas ir, prieš nueidamas, lyg tarp kitko paglostė mano nuogą šlaunį.

Taip ir likau stovėti lyg suakmenėjusi. Kurį laiką bandžiau suprasti, kas ką tik įvyko, kai staiga visu svoriu užgriuvo gėdos ir nuogumo jausmas. Liepsnojančiais skruostais įsisupau į rankšluostį ir tekina pasileidau į dušinę. Gal be reikalo prisigalvojau? Gal tas prisilietimas buvo netyčinis? Stovėdama po karšto dušo srove, tirtėjau purtoma vidinio drebulio. Ne... Man tik vaidenasi... Juk tai Raigardas. Treneris. Žmogus, kuris trokšta mano pergalių, ne manęs.

– Valdykis! – piktai sau riktelėjau ir užsukau vandenį. Šiurkščiai nusišluosčiau įkaitusią odą ir nusisausinau neilgus plaukus. Privalėjau suimti save į nagą, todėl papurčiau galvą, giliai įkvėpiau ir „Stop“ juosta aptvėriau tas šlykščias mintis.

Į rūbinę įėjau kaip tik tą akimirką, kai Alicija rėžė ilgą ir įkvepiančią kalbą apie... mane. Taip ir likau stovėti rankšluosčiu sausindama plaukus jai už nugaros, kol likusios merginos išgąstingais žvilgsniais šaudė tai į mane, tai viena į kitą.

– Tegu paskęsta ji tame sušiktame baseine! Sumauta auksinė mergaitė. Nekalba, vaikšto lūpas papūtusi, nes juk mes jai – ne lygis! Tegu į veidrodį pažiūri. Net nežino, kas tas blakstienų tušas. Mes bent prisižiūrime, į žmones išeiname. Vaikinus turime. O ką Jogailė? Niurkosi kiaurą parą vandeny ir daugiau nieko nemato. Turbūt ir alkoholio neragavusi. Šventoji! O jos treneris... Dieve, kaip šlykštu. Jis tiesiog seilėjasi žiūrėdamas, kaip ji plaukia! Iškrypimas, ar ne?

Merginos nudelbusios akis tylėjo.

– Ar ne? – pakartojo klausimą Alicija ir staiga atsisuko į mane. Rodos, iš jos veido ištekėjo visas kraujas, oda akimirksniu išbalo.

Kad ir kiek jausmų tuo metu manyje virė, išlaikiau tiesų žvilgsnį ir lygų balsą. Tai kvaišai nebuvo būtina žinoti, kad mane vos laiko kojos ir stemple kyla tulžis. Maniau, tuoj apsivemsiu, bet privalėjau būti ori. Tėvas įspėjo, kad atsiras pavydinčių. Būdamas atšiaurus, puikiai paruošė mane atlaikyti tokių menkystų antpuolius.

– Loji kaip koks jorkšyro terjeras.

– Ką? – cyptelėjo Alicija ir žvilgsniu tarp draugių ėmė ieškoti pagalbos. Tačiau jos nesikišo. Tik mindžikavo nuo kojos ant kojos ir stengėsi nesusidurti su mano žvilgsniu.

– Loji, bet nekandi, Alicija, – šiurpiai ramiu balsu tariau. – Įkąsk. Būk manęs verta. Plauk geriau už mane.

– Man plaukimas nerūpi taip kaip tau! – akivaizdžiai išmušta iš vėžių tėškė mergina.

Kilstelėjau antakį.

– M, tikrai? Nesispjaudytum nuodais, jei būtum pirma. Nebūtų dėl ko, – žengiau prie pat varžovės ir įrėmiau į ją ledinį žvilgsnį. – Tavo kalbos nekeičia fakto, kad medaliai kabo ant mano, o ne ant tavo kaklo. Ir visų dėmesys skirtas man. Visi straipsniai, visos liaupsės.

– Tu ne kokia prakeikta olimpinė prizininkė! – staiga spjaute išspjovė Alicija ir, nuo suolo pasičiupusi krepšį, nėrė pro mane iš rūbinės. Jai iš paskos patraukė ir likusios merginos.

Vos tik likau viena spengiančioje rūbinės tyloje, nugara prigludau prie sienos ir nuslydau ant grindų. Sunkiai gaudžiau kvapą. Mane taip smaugė, kad galvojau tuoj uždusiu. Panikos priepuolis užgriuvo tokia jėga, kad nedaug trūko, jog būčiau numirusi. Jei tik Alicija žinotų, kiek pastangų man prireikė surengti tam spektakliui... Ji būtų sumaišiusi mane su žemėmis. Staiga į rūbinę įžengė pakiliai nusiteikusi senjorė, bet, pamačiusi mane, tuoj pat puolė šalia ir papurtė už pečių.

– Vaikeli, kas tau? – moteris susirūpinusi ėmė mane apžiūrinėti. – Ar tu susižeidusi? Pakviesti pagalbą?

Žiūrėjau į tą seną moteriškę išgąsčio pilnomis akimis ir nepajėgiau nuraminti kvėpavimo. Vis švokščiau gaudydama kvapą, bet sugebėjau papurtyti galvą.

Moteris susiraukė, glebiais delnais suėmė mano veidą ir įrėmė šviesias akis.

– Kvėpuok, – aiškiai pasakė senjorė. – Nurimk. Įkvėpk ir iškvėpk. Neskubėk.

Ėmiau kartoti jos judesius. Stebėjau kiekvieną moters krustelėjimą ir pamažu ėmiau grįžti į save. Priepuolis atsitraukė. Niūrios mintys – ne.

– Ačiū, – tyliai tariau ir šiaip ne taip atsistojau. – Ačiū, dabar man viskas gerai.

– Tikrai? – nepatikliai paklausė senjorė.

– Taip, – patikinau ir priverstinai nusišypsojau. – Jūs nuostabi, tikrai. Gražaus šeštadienio.

Nelaukiau, ką ji atsakys. Tiesiog smukau kuo gilyn į spintelių labirintą.